Su miela, akimis besišypsančia Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docente dr. Indre Dirgėliene esame pažįstamos daugelį metų. Yra išlikę atmintyje, kad prieš daugelį metų, kai teko vesti miesto dainų šventę Klaipėdos miesto Vasaros koncertų estradoje, pristačiau ir jos vadovaujamą Klaipėdos kolegijos kolektyvą, pavadinimu „Tautosakos mokykla“. Įsirašė atmintyje, nes toks kolektyvo vardas bylojo ne šiaip kažką, o tarsi atspindėjo vadovės įvardintą viziją – padėti jaunimui suprasti ir perimti tautos paveldo tradicines vertybes, dainuojant liaudies dainas, giedant ir kankliuojant draugėje.

Daugiau kaip dešimtmetį mudvi pasisveikindavome susitikusios KU koridoriuose. Socialinio darbo katedra ėmė ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, be galo svarbius ir reikalingus, atsikūrus mūsų valstybei. Indrė apsigynė disertaciją, tapo socialinių mokslų daktare, jai suteiktas doc. pedagoginis vardas. Vėliau tapo supervizore, įvairių iniciatyvų socialiniame darbe pradininke, išliko paprasta, lengvai bendraujančia su studentais, įdėmios akies nenuleidžiančia nuo pašnekovo ir dėmesinga bet kokio socialinio statuso žmogui.

Kai prieš penketą metų Klaipėdos socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė pakvietė mane dirbti užimtumo specialiste, Indrė džiugiai padrąsino ištardama, kad galėsime bendradarbiauti. Ji priminė, kad kūrybingi žmonės itin reikalingi socialiniame darbe. Juk kiekvienas yra unikali asmenybė, nori būti išgirstas, suprastas teisingai. Labiausiai žmogus laukia nuoširdaus dėmesio, asmeniško požiūrio, gilaus gebėjimo palaikyti, padrąsinti, atskleisti autentišką kūrybiškumo jėgą. Ypač svarbus yra kiekvienam žmogiškojo orumo pripažinimas. Tai neabejotinai svarbu buvo ir mūsų centro vadovei Dianai, pakvietusiai mane lankyti senyvo amžiaus bei negalios ribojamus centro klientus jų pačių namuose.

Ir štai atėjo diena, kai Indrė pakvietė pasikalbėti su jos studentais. Sutikau nesvarstydama. Jos dėstomas dalykas, kurio metu susėdome už apskrito stalo, vadinasi socialinio užimtumo terapija. Fantastika! Juk tai apima visa, kuo nuolat savarankiškai tyrinėdama ir mokydamasi pati užsiimu, kai lankau Dienos socialinės globos skyriaus paslaugų gavėjus jų namuose. Žinau, kad ne iš karto kabinetuose leidžiantys laiką įvairių institucijų socialinio darbo specialistai ar valdžios žmonės supranta, ko iš tiesų reikia, ko ilgisi, ko trūksta uždarume įkalintam žmogui. Kūrybiškas žvilgsnis padeda realiai susivokti, atsiliepti ir padėti jam, diena iš dienos laiką leidžiančiam daugiafunkcinėje lovoje, neįgaliojo vežimėlyje ar gebančiam pajudėti tik vaikštynės pagalba, kai visas gyvenimo laikas – namų aplinka, televizorius ir vaizdas pro langą…

Pastebiu, kad šiandien jau daug kas, nors lėtai, bet keičiasi. Socialinio darbuotojo specialybė Lietuvoje – vis dar jauna. Reikalavimai – didžiuliai. Ne kartą teko girdėti aplinkinių repliką, irzliai mestelint „o kur žiūri socialiniai darbuotojai?“

Apskritojo stalo pašnekovams susipažinus, ėmus kalbėtis, pristatymo ir prisistatymo „šiurpuliukai“ išsisklaidė. Supratau, kad kalbuosi su rimtai studijuojančiais, besiruošiančiais tapti bendražygiais, jaunais, bet jau turinčiais patirties žmonėmis. Kai kurie iš jų jau dirba socialinio darbo srityje. Atvykę iš Plungės, Kretingos, Telšių rajonų, net Vilniaus, jie domisi socialinio užimtumo terapinėmis galimybėmis, meno terapija, psichoterapija, gerontologija, neįgaliųjų integracijos bei socializacijos klausimais ir kt.

Kokia gi yra kasdienė mano praktika? Studentai žino ir jau patyrė, kad užimtumo specialistas dažniausiai dirba su grupėmis globos namuose, dienos centruose, neįgaliųjų organizacijose.

Tačiau Indrė norėjo, kad studentai sužinotų ir pajustų, kokį kelią tenka nueiti, kol pavyksta prakalbini asmeniškai vieną žmogų, jo paties namuose. Juk gyvendamas vienas, padedant tik individualios priežiūros darbuotojai, jaučiasi niekam nesvarbus ir nežinia kokios mintys sukasi jo galvoje. Tiesą pasakius, tada pirmą kartą ėmiau ieškoti žodžių, kaip apsakyti, išreikšti, apibūdinti tai, ką veikiu kiekvieną kartą.

Papasakojau studentams keletą konkrečių atvejų, su pavyzdžiais. Pabandžiau atskleisti, kaip sekėsi kalbėtis su viena senute, kartu vartant jos brangų nuotraukų albumą. Pasitikėdama manimi ji dalinosi jautriais prisiminimais jau ruošdamasi pasitikti Amžinybę. Jaučiau senolę atsisveikinant su viskuo kas jai buvo brangu, atveriant man tolimą prisiminimų kertelę. O kalbėjomės mudvi žemaitiškai…

Trumpai pristačiau geranorišką pusamžį vyrą, tapusį savanoriu, kai atradome jo norą padėti kitiems. Tai buvo pirmasis mano klientas, nuo jaunystės jis leidžiantis laiką daugiafunkcinėje lovoje ir neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau kompiuteris ir internetas padeda rasti platesnę veiklų įvairovę negu kitiems. Jis, kamuojamas autoimuninės ligos, nuolat mankštinasi. Jo pastangų dėka mudu atradome būdų padėti dar silpnesniems už jį. Pasiūliau pabandyti sukurti kryžiažodžių senukui ištiktam insulto, kuris mėgo juos spręsti, o dabar laikė save „niekam tikusiu“. Jis sutiko. Ir tai dar ne viskas…

Negalėjau nepriminti jauniems žmonėms, kaip yra svarbu įvairios jų pačių kompetencijos, įgytos skirtingais būdais. Socialinio užimtumo tikslais visa tai gali būti naudojama praktiškai. Priminiau, kad pati nuolat mokausi. Pasakojau, kaip internete paskelbiau, jog noriu įsigyti liaudiškas kankles, kad galėtumėm kiek nors pamuzikuoti su tais, kuriuos lankau. Atsiliepė muzikos instrumentų meistras, kuris susižeidęs ranką nebegali groti, o jas dovanojęs man, paprašė už jį pasimelsti. Nustebo paslaugų gavėjas, kuriam apie tai papasakojau ir ištarė – „Salomėja, gal galėtumėt jas kitą kartą atsinešti. Niekada nesu kanklių matęs…“

Šypsodamasi prisiminiau manęs laukdavusią šimtametę senolę. Prisiartinusi su vežimėliu pati atidarydavo duris ir džiugiai ištardavo „kaip aš jūsų laukiau!“ Močiutė buvo lengvai bendraujantis žmogus, tačiau taip susiklostė, kad likusi viena pasaulyje galėjo tik prisiminti palaidojusi tris vaikus, du vyrus, artimuosius nutolusius užsieniuose… Šviesiausias laikas jai – jaunystės prisiminimai, tarnystė Lietuvos karininko šeimoje, Šaulių sąjungoje, globėjai, padėję įgyti siuvėjos amatą, nutolusios giminės ir šeimos šventės, kurioms pati kruopščiai ruošdavosi.

Klausydama senolės ir sugalvodavau, ką mudviem veikti kartu. Apžiūrinėjant jos nertas servetėles, siuvinėtas pagalvėles, bandėme vėl nerti vąšeliu. Besišnekučiuodamos vasaros karščių metu mudvi iš popieriaus karpėme vėduokles. O man atsinešus lėlę – mažą meškiuką Rudį, ėmėme abi kalbėtis eiliuotai. Negalėjau nutylėti, kaip sutrikau, kai ta pati močiutė, jau man išeinant, netikėtai ištarė „o gal mudvi, ponia Salomėja, išgerkim arbatos?“, taip išreikšdama vienatvės pojūtį, ilgesį, troškimą bendrauti, pasitikėjimą. Spėkit, ar sutikau?

Paskaitos laikas slinko link pabaigos, bet dar ištraukiau kamuolį spalvotų virvelių. Pasiūliau studentams panaudojant jas savo rankomis pasigaminti skirtuką knygai. Panašų į tuos, kuriuos dovanojome kiekvienam, šiais metais surengtos užimtumo veiklų parodos atidarymo „Kūrybiškumui atvėrus duris“ metu.

Svarbu tai, kad šias virveles vien rankų pirštais nunėrė pusamžė moteris, kamuojama išsėtinės sklerozės ir menkai begalinti išlikti savarankiška. Norėjau, kad klausantieji įsitikintų, kaip svarbu yra dirbti komandoje, kai bendradarbiauja užimtumo specialistė ir lankomosios priežiūros darbuotoja. Tik jos palaikoma moteris nėrė kasdien, prinėrė tiek, kad parodoje pristatėme didžiulį, jos derintų spalvų sienos pano, daug mozaikiškai iš virvelių sudėliotų paveikslų, atvirukų, visus apdalinome skirtukais, su spalvotų virvelių „uodegėlėmis“.

Tekstus skirtukams – sparnuotas jiems svarbias frazes ar citatą iš Šv. Rašto, parinko patys paslaugų gavėjai, darbuotojai išspausdino ir dalino parodos lankytojams. O vieno skirtuko įrašas bylojo – „Malonu būti reikalingam!“ Tame atsiskleidžia visa socialinio užimtumo terapijos esmė.

Pasigamino studentai ir jų dėstytoja Indrė skirtuką, ranka įrašydami jiems patiems svarbius žodžius. Virvelių dar liko… Bet pajutau supratingą dėkingumą, kai viena studentė paklausė ar negalėčiau jai padovanoti tą virvelių kamuolį, kad parsivežtų į globos namus, kuriuose dirba, su proto negalią turinčias asmenimis. Taigi – žmogaus ryšys su žmogumi turi būti tęsiamas. Turėsiu aš ir vėl ką papasakoti savo žmonėms!

Šis susitikimas primins, kad užimtumo veikla yra daugiau negu žinoti, kuo užsiimti. Ne be reikalo dr. Indrės Dirgėlienės dėstomas dalykas, kurio metu pakvietė pasidalinti praktine patirtimi, vadinasi socialinio užimtumo terapija.