Julija Krasnokutskaja nuo šiol nebenori švęsti savo gimimo dienos, kadangi tą dieną, vasario 24-ąją, Rusija užpuolė Ukrainą. Moteris į Klaipėdą atvyko kovo 5-ąją.

Pradžioje ji apsigyveno nemokamame ukrainiečiams skirtame viešbutyje Palangoje, po to persikėlė į bendrabutį, o lapkritį su šeima persikraustė į Klaipėdą, kur nuomojasi butą.

Į uostamiestį ji atvyko norėdama 16-mečiui sūnui Jegorui suteikti galimybę mokytis Tarptautinėje Ukrainos mokykloje ukrainiečių kalba. Dabar, gyvendama Klaipėdoje, ji kasdien važinėja į darbą Palangoje, kur dirba indų plovėja.

Ji taip pat rūpinasi savo pensininkais tėvais, kuriuos įkalbėjo palikti Ukrainą.

Ukrainietės šeima atvyko iš vadinamųjų karštųjų taškų – moteris su sūnumi gyveno Slovjanske, jos tėvai – Kramatorske. Julija turėjo mėgstamą ir perspektyvų darbą tarptautinėje logistikos įmonėje. Šiuo metu šios firmos jau nebėra, kaip ir daugelio kitų verslų Slovjanske. Jų vadovai išvyko iš miesto, pardavę vilkikus.

Kare – nuo 2014-ųjų

Ties fronto linija ukrainiečiai gyveno nuo 2014-ųjų. Jegoras karo liudininku tapo nuo ankstyvos vaikystės. O nuo 2022-ųjų vasario karo situacija regione tapo nebepakeliama ir Julija nusprendė išvykti. Tačiau kasdien ji svajoja grįžti namo.

„Iki praėjusių metų mes bandėme gyventi taikiai. Mūšiai vyko tik aplink Donecką, esantį už 100 km nuo mūsų, – pasakojimą pradėjo ukrainietė. – Baisu buvo tik 2014-aisiais, kai mes pamatėme karinius lėktuvus ir sprogimus. Tada žuvo mano tėvų draugai, vyras ir žmona, gyvenę Nikolajevkoje, Donecko srityje: užgriuvo jų namo laiptinė. Kūnų ieškojo dvi savaites. Tada kilo chaosas: atsirado kažkokie kariai, organizavo referendumus, sukūrė LLR ir DLR. [Luchansko ir Donecko liaudies respublikos]. Mes du mėnesius buvome okupuoti, bet vėliau mus ukrainiečiai apgynė ir mes vėl patekome į Ukrainos sudėtį. Tačiau vis tiek nusprendėme išvykti ir su tėvais persikraustėme į Iziumą, esantį Charkovo srityje. Ten mes nuomojamame bute gyvenome metus, iki 2015-ųjų. Po to grįžome atgal. Tačiau 2022- aisiais vėl viskas pasikartojo. Mano gimimo dieną, vasario 24-ąją, 7 val. ryte paskambino mama, bet ne pasveikinti, o papasakoti, kad pro savo langą mato degantį Kramatorsko karinį aerodromą. Iškart tėvus atsivežėme į Slovjanską. Čia nuolat kaukė sirenos, net naktimis. Tada bėgdavome į koridorių. Taip mes gyvenome, kol mano buvęs viršininkas mums surado nedidelį viešbutį Palangoje – jo vadovas lietuvis sutiko veltui iki gegužės 1 d. apgyvendinti 25 ukrainiečius. Mes su sūnumi ir drauge išvykome kovo 5 d. Tiesa, aš norėjau apsigyventi Vakarų Ukrainoje, bet ten savininkai labai sukėlė butų nuomos kainas”.

Julijos tėvai iš pradžių išvykti atsisakė, jie išsinuomojo butą Pervomaiskoje, Dnepropetrovsko srityje.

„Pradžioje su sūnumi norėjome važiuoti traukiniu į Lvovą, tačiau į jį nepatekome, nes stotyje buvo labai daug žmonių.Tada mes išvykome autobusu, kuris pakely dėl kažkokio gedimo dar ir užsidegė. Laimei, jį pavyko užgesinti. Lvove neturėjome, kur apsistoti, tad nuvykome į savanorių centrą, įsikūrusį futbolo stadione. Ten nebuvo nei čiužinių, nei lovų, ant grindų pasitiesėme iš savanorių gautus rūbus ir taip išmiegojome. Po to išvykome į Lenkiją, kur, apsistoję lenkų šeimoje, laukėme autobuso į Palangą. Į Lietuvą atvykome, kelyje praleidę savaitę”, – nelengvą kelionę prisiminė Julija.

Ji pasakojo, jog po Palangos susirasti butą nuomai Klaipėdoje buvo sunku.

„Buto ieškojau 6 mėnesius. Niekas nenorėjo priimti ukrainiečių, reikalavo didesnio depozito. Mano šeimininkas, kurio butą dabar nuomojuosi, prisipažino, jog iš lietuvių prašo 300 eurų depozito, iš ukrainiečių – 600 eurų. Laimei, Lietuvos vyriausybė dalį nuomos mums kompensuoja. Tai mums didelė pagalba”, – kalbėjo ukrainietė.

Pradžioje Julija įsidarbino valytoja viešbutyje, vėliau perėjo į kavinę, kur dirba indų plovėja.

„Namuose Ukrainoje turėjau perspektyvų darbą, o dabar plaunu indus. Sunku rasti gerą darbą nemokant kalbos”, – prisipažino ji.

Sūnus veržiasi kariauti

Dėl karo veiksmų daugelis Slovjansko gyventojų išvyko, bet yra ir tokių, kurie grįžta. Dažniausiai tie, kurie nepritapo svetimoje šalyje arba pritrūko pinigų išsinuomoti gyvenamajam būstui.

„Slovjanske likusios mano draugės pasakoja, jog miestas yra apšaudomas kasdien. Nuolat kaukia sirenos. Parduotuvės dirba su pertraukom. Daugelis vyrų yra išėję į frontą. Sausio 2-ąją prie Bachmuto žuvo mano artimos draugės vyras. Jis buvo atvykęs pas žmoną švęsti naujųjų metų ir kitą dieną grįžo atgal. Netrukus jai paskambino ir pasakė, kad Vanečkos nebėra”, – graudinosi Julija.

Jos draugė visą tą laiką Slovjanske gyveno tik dėl vyro, kad trumpų atostogų metu galėtų su juo susitikti, o po vyro mirties persikėlė pas jo tėvus į Muchačiovą, esantį Vakarų Ukrainoje.

„Sužinojęs apie mūsų šeimos draugo Vanios mirtį, mano sūnus pasakė, jog kai tik jam sukaks 18 metų, jis eis kariauti. Net ir be mano leidimo. Man belieka tikėtis, jog karas iki to laiko baigsis”, – vylėsi pabėgėlė.

Nuo karo pradžios labai sumažėjo Julijos draugų ratas, nes dalis jų bei giminaičių palaiko Rusiją. Dėl to ji su jais nustojo bendrauti.

„Turėjau draugę Makejevkoje, kuri dabar priklauso DLR. Po to ji ėmė mane guosti, kad netukus ateis Rusija ir mus išgelbės. Visur ją užblokavau, o jinai vis susikuria naujas paskyras ir toliau man rašo šitą briedą. Ji laiminga, kad dabar gyvena DLR, nors tai net ne Rusija, o nepripažinta teritorija”, – sako Julija.

Julijos mamos dvi seserys gyvena Rusijoje ir viena iš jų palaiko Ukrainą, kita – Rusiją.

Ta, kuri palaiko Ukrainą, net nežiūri rusiškų žinių, žiūri tik ukrainietiškas. O kita ragina greičiau nužudyti „jūsų Banderą”. Julijos mama su ja nebendrauja.

Pokalbio pabaigoje ukrainietė prašė perduoti žinią Donecko srities gyventojams: „Jaučiu nuoskaudą, kad anksčiau kitų regionų gyventojai nesuprato, kas yra karas. Jiems tai bus tik nieko nesakantis žodis. Kai atvažiavau į Lvovą ir manęs paklausė, iš kur aš, paaiškėjo, jog jie net nebuvo girdėję Slovjansko ir Kramatorsko, nors karas 2014-aisiais prasidėjo būtent šiose vietose. Ir tik dabar jie apie mus sužinojo”.