Rytas Staselis jau pakomentavo metinį Rusijos prezidento Vladimiro Putino pranešimą, jį palyginęs su Leonido Brežnevo analogiškais pasisakymais „klestinčio” socializmo metais.

Man už Putino kliedesius kur kas įdomiau buvo stebėti publiką, besiklausančią vado kalbos.

Žinoma, į jų galvas neįlįsi ir nesužinosi, ką iš tiesų pastarieji mąsto apie vado kalbos turinį. Juk Leonidui Iljičiui daugelis irgi plodavo, nors vėliau nemaža jų dalis iš Kompartijos vado šaipėsi, virtuvėse prie vodkės pasakodami anekdotus apie dėl nuolat krentančių protezų jo šveplą kalbą ar kitus nesusipratimus.

Visgi pagal tai, kad Putino klausėsi nė tik kariškiai ar jam ištikimi politikai, bet ir nemažai jaunų žmonių, vis pritariamai linkčiojusių galvomis po vienos ar kitos prezidento ištartos frazės, abejočiau, jog salėje galėjo sėdėti jam nepritariantys. Šį spėjimą patvirtina ir internetinis portalas lenta.ru, skelbiantis, jog daugiau nei 80 proc. Rusijos gyventojų teigiamai įvertino Putino metinį pranešimą.

Ir šis faktas, ir tai, jog Rusijos motinos iki šiol, praėjus jau metams nuo beprasmiško karo, niekaip nereiškia protestų dėl jame žūstančių savo vaikų, jog kitą dieną Maskvoje Lužnikų stadione buvo surengtas koncertas palaikyti „tėvynės gynėjams”, kur didžiąją palaikytojų dalį sudarė jaunimas, bei daugelis kitų brolžudišką karą palaikančių akcijų kalba apie šios šalies gyventojus apėmusią masinę šizofreniją.

Priminsiu, jog terminas šizofrenija iš graikų kalbos verčiamas kaip proto/dvasios skilimas.

Kaip kitaip, jei ne proto skilimu, galima laikyti minėto koncerto metu skambėjusius šūkius „šlovė tėvynės gynėjams”, nors tie „gynėjai” užpuolė svetimą kaimyninę šalį, joje žudo vaikus, moteris, senelius, griauna mokyklas, ligonines, teatrus, muziejus, gyvenamuosius namus.

Kaip kitaip, jei ne proto skilimu, galima laikyti Putino kalboje nuskambėjusius žodžius, jog jie atstatys sugriautą Donbaso infrastruktūrą (pirma griauna, po to – atstato?!), arba nusenusio Kremliaus dainorėlio Gazmanovo ant brangios striukės pridengtą firminį „Prados” ženklą, kad tauta nesužinotų, jog karštas patriotas kažkodėl nedėvi tėvyninių rūbų…

O ką bekalbėti apie tas nukvakusias Putino gerbėjas senutes, internete grasinančias Baidenui, ar Dūmos deputatą, teigiantį, jog Lenkiją Rusija patvarkytų per tris valandas.

Žiūrint į salėje bei stadione jaunų žmonių veidus, man prieš akis iškilo kino kronikos vaizdai iš praėjusio šimtmečio vidurio, kaip kitą šalį irgi buvo apėmusi panaši masinė beprotybė. Kalbu apie Hitlerio Vokietiją, kurios žmonės buvo tapę Gebelso propagandos aukomis.

Visgi lyginant šias dvi šalis ir ypač – jų žmonių mentalitetą, galima pastebėti ir keletą esminių skirtumų.

Reikia pripažinti, jog po pirmojo pasaulinio karo gerokai nukraujavusi Vokietija, atėjus Hitleriui į valdžią, sugebėjo per labai trumpą laiką ne tik atsistoti ant kojų, ne tik atkurti bei išvystyti šalies pramonę, bet ir pastebimai pagerinti paprastų žmonių gyvenimą.

Tai yra svarbi sąlyga, leidžianti iš dalies suprasti (bet jokiu būdu nepateisinti), kodėl eiliniai Vokietijos žmonės beveik vieningai palaikė naująją valdžią: žmonėms visada svarbiausia yra jų asmeninė gerovė.

Tuo metu Rusijoje, apimtoje tokių pat, kaip prieškarinėje Vokietijoje, vado garbinimo kliedesių, paprastų žmonių gyvenimas ne tik kad nepagerėjo, o kaip tik pastaruoju metu pastebimai pablogėjo, ypač provincijoje.

Panašu, jog vadinamasis kančios kultas (kuo blogiau – tuo geriau), būdingas išskirtinai tik rusams, siekiantiems, kad taip pat blogai, kaip ir jie, gyventų visas likęs pasaulis, o dėl to su tuo „nesusipratusiu” pasauliu būtina kovoti.

Antra, abiejose šalyse esminį vaidmenį, propaguojant tautos/nacijos išskirtinumo, pasaulio gelbėtojų naratyvą (vieni „gelbėjo” nuo žydų, kiti – nuo NATO ir „supuvusių” Vakarų) suvaidino totali propaganda, platinama ne tik per visas įmanomas visuomenės informavimo priemones, bet ir darželiuose (pasiieškokit internete karinėmis uniformomis dėvinčių rusų darželinukų su vaikiškais automatais), mokyklose, gamybos įmonėse ir visur kitur, kur tik įmanoma.

Visgi ir čia tarp minėtų šalių esama skirtumo. Neįmanoma lyginti informacijos sklaidos, jos pasiekiamumo galimybių bei apimčių praėjusio šimtmečio viduryje ir beveik po 100 metų, t.y. mūsų dienomis.

Vokietijos žmonėms buvo prieinami vien tik jų pačių šalies informacijos šaltiniai, kurie tada apsiribojo laikraščiais, radiju ir kino teatruose demonstruojamais propagandiniais filmais. Nemokėdami kitų kalbų, paprasti vokiečiai buvo atskirti nuo pasaulio įvykių, apie juos skaitė tik tendencingai nušviečiamoje vietos spaudoje, todėl nežinojo, kas vyksta už jų šalies sienų, kas ir kaip kalbama, vertinama, pvz., Anglijoje, Prancūzijoje ar kitose valstybėse. Kitaip tariant, jie neturėjo galimybės pasitikrinti Gebelso propagandos skelbiamų „tiesų”.

Tuo metu šiais interneto laikais, kai informacija yra laisvai prieinama praktiškai visiems žmonėms visame pasaulyje, galimybė pasitikrinti skleidžiamas žinias yra beribė. Apsiriboti tik savo propagandinių televizijų laidomis reiškia ne ką kitą, kaip sąmoningą nenorą girdėti kitos tiesos, nesutampančios su melagingais, tikrovę iškreipiančiais tėvynainių propagandistų teiginiais.

Jei dėl to dar galima būtų suprasti minėtas nukvakusias senutes ar prasigėrusios provincijos narodą, tai Maskvos ar Sankt Peterburgo studentų, būsimųjų inteligentų, siejamų su tautos ateitimi, dalyvavimas panašiose „tėvynės gynėjų” palaikymo akcijose jau kalba apie, ko gero, negrįžtamus, vargiai pagydomus pokyčius rusų tautos sąmonėje ir jos mentalitete.

Iš to galima būtų daryti išvadą apie dar vieną skirtumą tarp vokiečių ir rusų tautų.

Žinia, po karo Vokietija ne tik suprato, ne tik įsisąmonino Hitlerio padarytų skriaudų žmonijai mąstą, ne tik už tai atsiprašė pasaulio žmonių, bet ir dauguma gyventojų asmeniškai atgailavo net ir tuo atveju, jei patys niekaip neprisidėjo prie vykdytų nusikaltimų.

Subjektyviu pastebėjimu, visuotinė vokiečių atgaila įgijo net tam tikrų hipertrofuotų bruožų, iki karo Ukrainoje pradžios pasireiškusių šrioderizmo – nuolankaus pataikavimo Putinui ir Rusijai – formomis. Neatsitiktinai karinė Rusijos invazija į kaimyninę šalį Vokietijos politikams, lyginant su kitomis Vakarų pasaulio šalimis, sukėlė didžiausią šoką ir jie ilgiausiai trypčiojo dėl paramos Ukrainai skyrimo.

Tuo metu abejoju, ar Rusija ir jos žmonės, pasibaigus karui Ukrainoje, atliks analogišką atgailą, pripažindami jų šalies valdžios padarytus nusikaltimus bei asmeninį pritarimą jiems. Nes, kaip rodo istorija, nei šios šalies valdžia, nei jos žmonės, deja, savo klaidų pripažinti nėra linkę, juoba už jas viešai atsiprašyti – jie visur ir visada įsivaizduoja esą teisūs.

Labai norėčiau ir labai džiaugčiausi, kad šis mano spėjimas būtų klaidingas. Tikėkimės, jog jam patikrinti neprireiks dešimtmečio…