Tai prasidėjo paryčiais. Rytas, kai pasauliui pritrūko oro. Rytas, sviedęs į tokią realybę, kurią mūsų 40-50-mečių karta matė tik kino filmuose.
To siaubo, sukausčiusio nuo galvos iki kojų, nepamiršiu niekada. Ir tų pirmųjų karo Ukrainoje naktų, kuomet kas dvi valandas kėliausi skaityti, ar Kijevas dar neužimtas. Paskui sužinojau, kad taip darė beveik visi mano draugai ir pažįstami.
Pamenu ir dieną, kai lėkiau į vaistinę jodo tablečių, nes pirmosiomis karo dienomis kaip niekada arti buvo branduolinė grėsmė (ir dabar ji išlieka tokia pat reali, tik mes jau priimame visa tai kitaip). Vasario pabaiga ir kovo pradžia prabėgo lyg baltam rūke.
O vėliau atslinko baimė, lydima išdarkytų laukuose lavonų vaizdų ir to lakuoto nužudytos Bučoje moters nago ant jau pajuodusios rankos foto…
Lygiai metai. Beprasmiškų žudynių, padiktuotų išsigimusių ambicijų. Viena pūliuojanti votis kaip maras, paleidęs savo užkratą ant sveikos žemės.
Praėjus 12 mėnesių jaučiamės išvarginti tos beprasmybės, o kaip šiandien jaučiasi tie, kasdien ginantys savo namus? Kaip jie atlaiko tokį stresą ir nuolatinį laviravimą tarp čia ir anapus? Kaip į gyvenimą kabinasi savo kūdikius, brolius, seses, vyrus, tėvus, namus praradę žmonės? Ar jiems liko koks nors, kad ir ploniausias vilties šiaudas, į kurį kabinasi, kai, regis, jau nebėra dėl ko gyventi? Tūkstančiai sugriautų, atimtų, išprievartautų gyvenimų, sudaužytų, suspardytų, subombarduotų likimų…
Kažkada jis baigsis. Karas, kurio niekas nelaukė ir patikėti juo negalėjo. O tada prasidės gyvenimas. Kažin ar bent šį kartą būsime išmokę svarbiausias jo pamokas? Nes 80 metų sotaus ir ramaus gyvenimo, panašu, mūsų taip ir neišmokė gyventi taikoje su savimi ir su visu pasauliu. Palikim tai ateičiai.
Šiandien visa širdimi linkėdama Ukrainai pergalės, jaučiu pagarbią padėką jos gynėjams už skydą, kurio dėka mūsų jau greit pavasarėjančiuose laukuose tykiai ganysis žalmargės, soduose pumpurus ramiai ims krauti obelys. Vakarus mes ir toliau pasitiksime jaukiuose namuose, o ne bunkeriuose. Visas šis buvimas yra pats nuostabiausias gyvenimas. Kurio neteko tūkstančiai lygiai taip pat gyvenimą mylinčių taikių ukrainiečių prieš metus tą ankstyvą vasario 24-osios rytą.
Labai jautriai parašyta. Aš ir mano artimieji jaučiamės taip pat . Nuostabią akimirką, kurią suteikia saulėta diena, susėdusi prie vieno stalo šeima, labai dažnai suspaudžia širdį, pagalvojus apie Ukrainos žmones, taip beprasmiškai kenčiančius. Stiprybės Ukrainai.