62 metų Verai Rubčenko iš Kramatorsko teko išvykti į svetimą šalį – ji 2022-ųjų metų kovą atvyko į Lietuvą. Kartu su ja iš Ukrainos teko bėgti jos dukrai Irinai su dviem vaikais – šešerių Ivanu ir 14-mečiu Vsevolodu.

Veros sūnus Michailas liko Ukrainoje, o jos žentas Sergėjus liepos 19-ąją žuvo fronte. Šiuo metu moteris yra apsistojusi Kretingalėje, kur slaugo pagyvenusią moterį ir kartu su ja gyvena, o jos artimieji išvyko į Švėkšną.

Vera su siaubu prisimena ir 2014-uosius, ir 2022-uosius. Gyvenant Kramatorske, kuris yra už 100 kilometrų nuo Donecko, jai teko susidurti su karu, kuris visus jos pažįstamus ir ją pačią privertė palikti gimtuosius namus.

Per aikštę – bėgte nuo mirties

„Kramatorskas 2014 metais okupacijos sąlygomis gyveno 4 mėnesius, vėliau mus Ukraina išlaisvino. Tai buvo baisus laikas – aplink vyko žmogžudystės ir sugriovimai. Paskutinį okupacijos mėnesį ištisai miegojome rūsyje. Iš mūsų šeimos dirbau tik aš viena – esu inžinierė, dirbau Novokramatorsko mašinų gamybos įmonėje. Visus išlaikyti ir kovoti už gyvenimą buvo sunku”, – pasakojimą pradėjo ukrainietė.

Vera iki šiol gerai pamena vieną 9 metų senumo įvykį.

„2014 metų liepos 3 d. aš su kolegomis iš darbo ėjau namo. Mūsų gamykla ir toliau dirbo, nepaisant mūsų mieste atsiradusios neaiškios barbarų kilmės valdžios, kuri kaip teisėtas šeimininkas įsikūrė miesto centrinėje aikštėje esančiame savivaldybės pastate. Tuo metu mūsų miestas priminė miestą vaiduoklį. Jis buvo pustuštis: nebuvo girdėti nei vaikų verksmo, nei vaikų juoko. Tik nedideli būreliai žmonių, einančių į darbą. Gyvenau netoli centrinės aikštės. Į namus galėjau patekti arba kirsdama tą aikštę, arba gatve, kuri eina paraleliai aikštės. Taigi, tą dieną einu namo. Prieš mane eina būrys jaunuolių, kurie pasuka į tą gatvę, siekdami apeiti toliau esančias barikadas. O aš su drauge visgi ryžtuosi eiti per aikštę. Aplink tylu. Tik staiga pasigirsta baisus švilpiantis garsas. Kadangi Kramatorską jau buvo apšaudę, mes supratome, jog tai sprogmuo. Staiga gatvėje pasijutau esanti visiškai viena. Kur visi dingo, supratau vėliau. Pasirodo, šalia buvo slėptuvė, o aš to nežinojau. Bėgu per gazonus su aukštakulniais į tariamai saugią aikštės pusę. Tačiau vėliau pamačiau, jog kaip tik ne tolstu, o artėju prie sprogimo epicentro. Ir staiga – sprogimas! Nuo jo mane skyrė tik namų sienos. Jau nepamenu, buvo du ar trys sprogimai. Nežinojau, ar toliau apšaudymai tęsis, tik norėjau kuo greičiau pasiekti namus. Puoliau į aikštę. Bėgau, matyt, labai greit, nes atsidūrus prie namų, rodės, jog širdis iššoks iš krūtinės, negalėjau atgauti žado. Ačiū Dievui, daugiau apšaudymų nebuvo. Išgyvenau. O štai jaunuoliai, kurie ėjo gatve, išgyveno ne visi – du žuvo nuo skeveldrų, vienas buvo kontūzytas, dar vienas – sužeistas”, – kaip per aikštę bėgo nuo mirties prisiminė Vera.

Ji ir po 9 metų pamena vieno žuvusiojo veidą: „Vienas iš žuvusiųjų vaikinų su manimi dar prie darbo pasisveikino. Tada jo veidas man pasirodė keistai pilkos, panašios į žemę, spalvos. Šmėkštelėjo mintis: lyg su mirtimi būčiau susitikusi. Ir jis po kelių minučių mirė”.

Vėliau situacija mieste pagerėjo, frontas pasistūmėjo Donecko pusėn, o karas, kuriame nugalėtojų nebuvo, užsitęsė 9 metus. Į Kramatorską iš okupuotų teritorijų atvyko daug žmonių, tarp jų buvo ir verslininkų iš Donecko. Miestas atgijo, gyventojų skaičius nuo 250 tūkst. išaugo iki 300 tūkst., ir nors 2015 m. dar kelis kartus miestas buvo apšaudytas, vėliau viskas nurimo.

Pasak Veros, miesto gyventojai psichologiškai nusiteikė negalvoti apie karą ir nors iki 2022 vasario jie žinojo, jog šalia jų vyksta mūšiai, to nesureikšmino, nes suprato, jog nieko pakeisti negali.

Atsiliepė vaikystės draugė iš Sibiro

„Tačiau atėjo 2022-ųjų vasario 24-oji. Kai pradėjo bombarduoti Kramatorsko oro uostą, vėl patyriau siaubo būseną, kuri buvo apėmusi 2014 m. Tada tarp oro pavojaus pertraukų iš rūsio bėgdavau namo virti barščių. 2022-ųjų kovą, po to, kai daug laiko praleidome slėptuvėse, su šeima nusprendėme evakuotis į Lvovą. Po mėnesio, balandžio 8 d., į geležinkelio stotį, iš kurios mes išvykome traukiniu, pataikė sprogmuo, kuris nusinešė 52 žmonių gyvybes. Stebuklas, kad mums pavyko laiku išvykti”, – pasakojimą tęsė ukrainietė.

Jie vyko į Lvovą, neturėdami konkretaus veiksmų plano. Jų tikslas tada buvo išvykti kuo toliau nuo Kramatorsko. Lvove pirmą naktį praleido viešbutyje, vėliau apsigyveno savanorių centro fitneso salėje, dar vėliau – hostelyje. Ukrainiečiai ilgokai mąstė, į kurią šalį jiems geriau išvykti. Ir kaip tik tuo metu Verai per socialinius tinklus parašė jos buvusi bendraklasė iš Lietuvos, su kuria ji vaikystėje lankė mokyklą Sibire – jos ten abi buvo gimusios. Jos draugė buvo į Sibirą ištremtų lietuvių dukra.

„Mano buvusi bendraklasė mane susirado internete ir pasiūlė atvažiuoti pas ją į kaimą Klaipėdos rajone. Tai dar kartą įrodo, jog lietuviai – labai geri žmonės. Mes ten ir nusprendėme vykti”, – prisiminė Vera.

Atvykę iš pradžių pagyveno pas Veros draugę, kol ji susirado darbą su gyvenamąja vieta Kretingalėje.

Pasak Veros, Lietuvoje yra daug darbų net ir nemokantiems kalbos. Vos tik ji socialiniame tinkle parašė turinti slaugės patirties, jai iškart pasiūlė darbą.

Deja, netrukus ukrainiečius pasiekė baisi žinia – žuvo Veros dukros vyras Sergėjus. Jis buvo jos šešiamečio anūko Ivano tėvas. Dar 2014 m. jis 242 dienas gynė Donecko oro uostą. Šie kariai buvo praminti „kyborgais”.

Situacija Kramatorske šiuo metu išlieka nestabili – miestą nuolat apšaudo, visa jo infrastruktūra sugriauta, sugriauta daugelis mokyklų, universitetas, gamyklos. Daugelis daugiaaukščių liko be langų. Ypač nukentėjo privatūs namai, esantys Kramatorsko pakrašty – daugelis jų sulyginti su žeme. Dešimtys tūkstančių gyventojų paliko miestą.

„Mano pažįstami ir giminės išblaškyti po pasaulį, gyvena Lenkijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, – liūdnai kalbėjo Vera. – Bet tame yra ir geroji pusė – ukrainiečiai periama europietišką kultūrą, o europiečiai – ukrainietišką. Europa praplėtė savo sienas”.

Kramatorske liko tik Veros vyresnysis sūnus.

Nepaisant patirtų išgyvenimų, Vera stengiasi nepasiduoti ir kabinasi į gyvenimą Lietuvoje.

Ukraina ir Lietuva – panašios

„Man labai patinka Klaipėda ir Kretinga, tai labai seni miestai, kuriems po 770 metų, juose jaučiama viduramžių dvasia. Mūsų Kramatorskui tik 155 metai, jis dar labai jaunas pramoninis, šiuolaikinis miestas. Bet vis tiek aš svajoju grįžti namo”, – sako pabėgėlė.

Jos nuomone, gyvenimas Lietuvoje panašus į gyvenimą Ukrainoje.

„Man Lietuva patinka, bet ji nėra šalis iš fantastikos srities. Atvirkščiai – gyvendama čia, aš supratau, kad Ukraina panaši į Europą. Pas mus ir medicinos aptarnavimas, ir bankų sistema, ir parduotuvės panašios kaip ir Lietuvoj. Dar vienas panašumas – matriarchatas. Pastebėjau, jog lietuvių šeimose viskam vadovauja moterys. Pvz, prekybos centruose moterys pačios renkasi prekes, o vyras tiesiog iš paskos stumia vežimėlį. Lygiai taip pat, kaip ir Ukrainoje”, – pastebėjimais dalinosi ukrainietė.

Tačiau lietuviai, jos nuomone, yra santūresni ir ramesni.

„Sėdėjau su pažįstama lietuve eilėje pas gydytoją. Staiga be eilės ir niekam nieko nesakiusi į kabinetą užėjo jauna moteris, kuri ten išbuvo pusvalandį. Buvau įtūžusi! Paklausiau lietuvės, kodėl ji tyli ir nieko nesako. Mes Ukrainoje būtume užėję į tą kabinetą ir išviję tą moterį. O ji ramiai atsakė, kad nurimčiau, esą viskas normalu. Mūsų charakteriai ryškiai skiriasi”, – padarė išvadą Vera.

Pokalbio pabaigoje ji priminė, už ką kovoja ukrainiečiai.

„Mūsų šalis kovoja ne tik už save, bet ir už taiką visame pasaulyje. Dabar mes visi turime būti vieningi kaip niekada. Neturime pamiršti bendros misijos – sunaikinti blogį. Tam turime tęsti kovą prieš Rusiją”, – įsitikinusi ukrainietė.