Dalia Kužmarskytė: „Buvo verta tai patirti”

Veidai

Žaneta Skersytė
2023-03-01

Komentarų: 0

„Jei anksčiau sakydavau, kad antrą kartą į šią „upę“ nebrisčiau, tai dabar galiu užtikrinti, kad taip… Jei svarbius gyvenimo pasirinkimus tektų daryti vėl, aš daryčiau tą patį. Aš čia buvau ir esu labai laiminga. Palinkėčiau tai patirti visiems“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė čia dainuojanti jau 28-ą sezoną Dalia Kužmarskytė.

Operoje „Pulko duktė”. Martyno Aleknos nuotr.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje esate 27 metus. Dešimtys spektaklių, režisierių, dirigentų… Ką išskirtumėt žvelgdama į nueitus metus šiame teatre?

Šis sezonas KVMT man jau 28-as. Kiekvienas laikotarpis teatre buvo labai skirtingas, ypatingas ir įdomus. Kai solisto karjera persisveria į antrą pusę, link atsisveikinimo, atsiranda liūdesys. Neseniai atsisėdau ir ramiai pagalvojau. Ir jei anksčiau sakydavau, kad antrą kartą į šią „upę“ nebrisčiau, tai dabar galiu užtikrinti, kad taip… Jei svarbius gyvenimo pasirinkimus tektų daryti vėl, aš daryčiau tą patį. Aš čia buvau ir esu labai laiminga. Palinkėčiau tai patirti visiems.

Nuo mažens buvau svajotoja, tad džiaugiuosi, kad įgyvendinau visas savo svajones, sudainavau kone visas išsvajotas partijas ir padainavau net tai, ko nedrįsau norėti. Esu dėkinga, kad Dievas mane vedė ir nuvedė teisingu – dainavimo – keliu.

Kaip pradėjote dainuoti?

Jaunystėje mes patys nesuvokiame, kad tikime aukščiausiomis jėgomis ir manome, kad viską pasiekiame patys, tačiau dabar aš manau, kad į Muzikinį teatrą mane atvedė likimas. Aš neplanavau nei groti, nei dainuoti… Mano geriausia draugė nutarė studijuoti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Vardan draugystės nutariau ten studijuoti ir aš. Ką aš galėjau rinktis, neturėdama jokių muzikinių pagrindų? Dainavimą! Ir didžiausiai net mano pačios nuostabai buvau priimta.

Aš nuo mažens buvau „neformalė“, kitokia nei mano šeimos nariai, kurie buvo stabilūs, žemiški žmonės. Neturiu jų jau 22 metai. Mane stebi iš Amžinybės… O aš šnekėdavau su savimi, atsistojusi prieš veidrodį, vaidindavau, bet niekam to nesakiau. Ir nuolat klausiau muzikos.

Kodėl savo atėjimą į Muzikinį teatrą vadinate stebuklu?

Visata mane labai mylėjo ir mano gyvenime vyko stebuklai. Į dainavimą aš atėjau nepasiruošusi, tačiau mane pastebėjo maestro Stanislavas Domarkas, kuris mane priėmė į teatrą iš karto solistės pozicijai. Aš dirbau kaip arklys ir stengiausi.

Mane užaugino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Esu labai dėkinga mane pastebėjusiam ir padėjusiam maestro S. Domarkui: jei mato, kad pats nieko nedarai, jis į tave tiesiog nekreipdavo dėmesio, bet jei išvysdavo pastangas ir norą, jis padėdavo atrasti net tau pačiam netikėtus talentus ir vesdavo tobulėjimo keliu. Būdavo, dirbi, dainuoji ir vis nesijauti pasiekęs to, ko reikia, o čia staiga pavyksta. Tu gali scenoje pasakyti, t.y. padainuoti tai, ką tu nori skirti publikai. Balsas – sudėtingas dalykas: atrodo, norėtum išguldyti žmonėms visą sielą, o nesiseka, bet po kurio laiko pavyksta ir tu gali publikai dainuoti iš visos širdies.

Visiems, norintiems dainuoti, patariu: klausykite kuo įvairesnės muzikos – tai labai praverčia, bus sudėtinga dainuoti, jei girdėti tik gerai žinomi kūriniai. Muzikoje tu turi maudytis lyg šiltoje jūroje ir gerai čia jaustis. Girdėta muzika atgimsta pasąmonėje: prireikus atgaminama stilistika, garsai…

Ar patiko visi vaidmenys, kuriuos teko atlikti?

Žinoma, nes kol gimsta spektaklis praeina daug laiko ir tu pamilsti savąjį personažą. Tačiau būna vaidmenų, kurie tavo „paima ir neša“.

Su amžiumi gęsta balsas. Ir jis nebėra toks, koks buvo prieš keletą metų. Kai klausau savo dainavimo įrašų, net pati sunkiai patikiu, kad tai galėjau būti aš… Kiekvienas etapas turi pradžią ir pabaigą, o pirmus penkiolika dainavimo metų aš buvau beprotiškai laiminga. Buvo verta tai patirti! O tada atrodė, kad aš neverta, negraži, dainuoju ne taip ir staiga viskas ėmė klostytis teigiama linkme.

Bet jei pradedi kaprizintis, Dievas parodo, kas čia vadovauja. Ir man parodė… Nemanau, kad tai buvo žvaigždžių ligos užuomazgos, bet kolegos gal geriau atsakytų. Aš daug dirbau, dėl to pergyvenau, pykau. Man atrodė, kad daug ką galiu ir gal kada imdavausi net to, ko negaliu. Būtina turėti ribas, o aš galvojau, kad viską galiu pasiekti. Ir šeimos negalima apleisti, nes vaikai ir artimieji – svarbiausia. Svarbiausia, kad negalima pradėti manyti, jog tavo talentai ir sėkmė – nuoširdaus darbo pasekmė. Ne, tai gamtos, visatos duotybė. Vadink kaip nori, bet suprask, iš kur tai… Šis supratimas atėjo visai neseniai, gal prieš metus…

Jūs spindėjote scenoje. Kaip aplinka tai vertino?

Niekaip. Čia Klaipėda (juokiasi). Gal kada kokį laiškelį esu gavusi, bet nieko daugiau. Gatvėje pabaksnodavo pirštu, parduotuvėje šnibšdėjosi „čia ta, balerina“. Jei buvai scenoje, tai tu balerina (juokiasi). Aš visada buvau „neformalė“, tad pažįstami mane sudrausmindavo. Sakydavo, kad dauguma mano būdo bruožų netinka scenoje matomam žmogui, tad aš turiu tapti kaip visi.

Jūsų sukurtų vaidmenų „kraitėje“ – įvairiausių amplua herojės – dramatiškos, karingos, paslaptingos, romantiškos, išmintingos ir šelmiškos. Kaip susigyvenate su savo kuriamomis herojėmis? Kurios Jums arčiausiai „prie širdies“ ?

Niekas nesakys, kad senes ar raganas vaidinti patinka, nes visos solistės nori būti princesėmis, grafienėmis, karalienėmis (juokiasi). Tenesupyksta operečių ar miuziklų gerbėjai, bet šį žanrą aš anksti išaugau, nes operetes labai mėgau vaikystėje, tad linksmojo žanro damos nebuvo mano mylimiausi vaidmenys.

Man patiko Santuca (P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“), Jokastė (I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Edipas karalius“), kažkur septintoje eilėje – Karmen (G. Bizet operoje „Karmen“), Silvija, Viltis (C. Monteverdi operoje „Orfėjas“), Balsas (M. de Falla operoje „Meilė burtininkė“), bet labiausiai įsiminė koncertai, kuriuose teko dainuoti ištraukas iš Ricahrdo Wagnerio žymiųjų operų. Rimti kūriniai. Nors ir operetės būna, kad reikia pasistengti sudainuoti: tarkim, Richard Strauss muziką žymiai sunkiau sudainuoti nei parašytą Imrės Kalmano, Giacomo Puccini. Veristai rašė atsižvelgdami į žmogaus balsą, o operečių meistrai kūrė tai, kas gražu publikai.

Sakoma, kad lengviau tapti kažkuo nei vaidmens atsikratyti. O ką manote jūs?

Iš vaidmens išeiti? Jokių problemų. Aš visada esu savimi.

Sudėtingumas išeiti iš vaidmens pasireikšdavo karjeros pradžioje. Pamenu, kad po spektaklio vyras mane sunkiai išsivesdavo namo, nes man dar pusvalandžio prireikdavo apverkti herojų išgyvenimus. Aš raudodavau net po spektaklio, nes įsivaizduodavau, kad aš esu ta herojė ir išėjusi iš scenos tarsi kažko netenku. Man ta netektis būdavo tokia stipri ir skausminga.

Dabar man jau 54 metai. Spektaklis baigiasi, o po penkių minučių aš ramiai einu namo. Jaunystėje mes neturime tiek patirties, „nesinešiojame“ tiek daug žmonių savyje. O dabar aš savyje prireikus randu ir princesės, ir kunigaikštienės, ir Senės Vienaakės amplua.

Scenoje įsijausti į vaidmenį trukdo daug dirgiklių: kolegos, dirigentas, scenografija, negirdėjimas… Tad ir scenoje aš išlieku Dalia. Na, nebent porą kartų gyvenime teko būti kažkuo kitu, bet tai pavyksta tik su ypatingais režisieriais, kurie supranta, kaip tą daigą iš solisto išpešti.

To pavyzdys: kai KVMT operą „Lokys“ statė režisierius Gintaras Varnas. Solistai net liko pasimetę ir nesupratę, kaip režisierius iš jų „ištraukia“ tai, ko reikia.

Kas tie ypatingi kūrėjai, sugebantys atskleisti solistą?

Žinoma, režisierius Jonas Vaitkus, ypač kai jis KVMT statė C. Monteverdi operą „Orfėjas“, G. Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“. Režisierius nekalbus, daugiau tylėjo, o mes, visi atlikėjai, taip stebuklingai atsivėrėme. Patys nesupratome, kaip tai įvyko. Per C. Monteverdi operą „Orfėjas“ verkiau ir negalėjau sustoti, nes buvo sunku suprasti, kad tai įvyko. Verkiau iš laimės.

Tai patyriau ir žiūrėdama kolegų rodomą Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“. Po pirmo veiksmo negalėjau pakilti iš žiūrovės vietos, nes spektaklis buvo toks pagavus, jog tu juo visiškai patiki. Gyvenimas šalia tavęs. Gintaras Varnas – nerealus kūrėjas.

Išskirtinį kūrybinį procesą patyrėme ir kai režisierė Yana Ross pas mus statė Džakomo Pučinio vienaveiksmes operas „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.

Vienas režisierius vienoje srityje – puikus, kitas – kitoje. Visiems dėkinga.

O kuo unikalūs sutikti dirigentai?
Ragana operoje „Undinė”. Olesios Kasabovos nuotr.

Svarbiausias – maestro S. Domarkas. Jis kolektyvui buvo griežtas. Solistai partijas atsiskaitydavo drebėdami iš baimės. Tarp solistų vyravo sveika teatrinė konkurencija. S. Domarkas labai palaikė visus, kurie stengiasi ir tobulėja, visiems leisdavo pasitaisyti, niekas nebuvo negrįžtamai nurašomas. Bet turėjai įrodyti, kad tu gali ir esi vertas pasitikėjimo. Man su juo būdavo ramu, nors ir kankindavo atsakomybė ne tik prieš publiką, bet ir prieš dirigentą.

Muzikiniame teatre ilgai dirbo dirigentas Ilmārs Harijs Lapiņš (Latvija) – eruditas, profesionalas. Iš jo sklido tokia pagarba aplinkiniams, kad jauteisi ypatingas. Puikus dirigentas Modestas Barkauskas. Man ramu ir gera dirbti su KVMT vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu, nes aš, kaip žemaitė, gerai suprantu žemaičius ir jo nurodymus perprantu iš žvilgsnio.

Mūsų šiandienos aplinka vis labiau grėsminga. Žmonės ieško atgaivos, gal muzika gali padėti?

Spektakliai, muzikos kūriniai mumyse žadina norą gyventi. Deja, bet mūsų visuomenėje daugėja žmonių, kurie nemato perspektyvos, šviesos tunelio gale. Jie turi ateiti į spektaklius ir rasti viltį, suprasti, kad viskas visada kažkaip baigiasi, o gyventi visada verta.

Tarkim, opera „Lokys“ – siaubo pasaka, bet skatina žmones susimąstyti. Kol žmogus spektaklyje, jis pasineria į gilius dalykus, o ne kasdienius tirli pirli. Spektakliai nėra šou ar fejerverkai. Jie pasakoja apie žmonių vidinį pasaulį. Visi mes skirtingi, net dažnai besijaučiantys nuskriausti, o spektakliai parodo, kad yra dar sunkiau gyvenančių, patyrusių dar daugiau, o mums sekasi visai gerai.

Jei norisi linksmybių, jaunystės energijos – būtina pamatyti miuziklą „Čikaga“. Pasikrauni ir linksmas eini namo.

Scenos žmonių gyvenimas yra ypatingas, dažną vakarą, šventę ar poilsio dieną tenka praleisti ne namuose ar artimųjų rate. Kaip pavyksta derinti scenos ar šeimos gyvenimą?

Vyras Zigmantas Brazauskas, ilgametis KVMT pirmasis smuikas, mane puikiai suprato. Sunkiau buvo vaikams, nes mama vis repetavo, dainavo. Rinkdamasi dabar daugiau dėmesio skirčiau vaikams. Buvau pernelyg susikoncentravusi į save. Mano jaunesniajam sūnui pasisekė labiau nei vyriausiajam, nes po vyro mirties 2012 m. atsirado kitos vertybės, o karjera persisuko į antrą pusę, nebebuvau tokia užimta.

Kurie iš šiuo metu KVMT repertuare esančių spektaklių Jūsų mylimiausi?

J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“. Miuziklas scenoje karaliauja jau du dešimtmečius, tad bėgant laikui išbandžiau įvairius vaidmenis. Labai didžiuojuosi, kad buvau viena pirmųjų Ceitelių, dainavau senelės Frumos Sorės partiją, o neseniai tapau Golde. Goldė buvo tarsi mano svajonės išsipildymas. Šiame amplua jaučiuosi tarsi grįžusi namo… „Smuikininkas ant stogo“ – mūsų teatro istorija, kuri kiekvienam sava. Tai kiekvieno žiūrovo istorija, kuri nepalieka abejingų. Žiūri į J. Bocko miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ ir matai save.

INFORMACIJA

Dalia Kužmarskytė 1987 m. baigė Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, 1995 m. – solinį dainavimą Lietuvos muzikos akademijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Reginos Maciūtės dainavimo klasėje. Nuo 1995 m. yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistė.

Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkurso laureatė (1985), taip pat pelnė Tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ Kaliningrade IV premiją (2000) ir Lietuvos kultūros ministerijos premiją (2003) už Maricos vaidmenį Imrės Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“.

Surengė solinių koncertų Lietuvoje, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje – JAV, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Kazachstane, Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje. 1998–2020 m. kasmet dalyvavo tarptautiniame operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ Klaipėdoje. 2003 m. dainavo X Tarptautiniame Baltijos šalių meno ir muzikos festivalyje „Probaltica“. 2003 m. ir 2004 m. dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno“ pilyje, 2005 m. – koncerte-maratone „Didysis muzikų paradas“.

KVMT sukūrė daugiau kaip pusšimtį vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Veidai

Stanislavui Domarkui - 85-eri

Balandžio 15-ąją 85 metai sukanka maestro Stanislavui Domarkui, ilgamečiam Klaipėdos ir Kauno valstybinių muzikinių teatrų vadovui, Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro ...
2024-04-15
Skaityti daugiau

Kultūra

Vilniečiai „Atžalyną“ atveža į Klaipėdą

Režisierius Jonas Vaitkus spektaklį „Atžalynas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė prieš daugiau nei 10 metų, bet iki šiol šis spektaklis ...
2024-04-08
Skaityti daugiau

Kultūra

Pučiamųjų instrumentų grupė dovanos „Vėjo serenadas“

Kovo 17-ąją, 15 val., LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje rengiamas pažintinis koncertas „Vėjo serenados“, kurį publikai skiria Klaipėdos valstybinio muzikinio ...
2024-03-05
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This