III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena kasmet tampančiame senajame elinge rugpjūčio 11 dieną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“. Videografinį spektaklį pagal gerai žinomą kantatą sumanę kurti menininkai puikiai žinomi Klaipėdos publikai. Norint įsivaizduoti didingą elinge užgimsiančios kantatos, skirtos Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, mastelį pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius Dalius Abaris. 

Beje, būtent už Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ režisūrą, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Kalbiname jau vasaros reginio planus aktyviai dėliojantį D. Abarį. 

Jūsų ryšis su Klaipėdos festivaliu užsimezgė prieš kelerius metus. Jau turite patirties, kaip suvaldyti elingo erdvę ir konstrukciją. Bendras Jūsų kūrybinės komandos projektas – Lietuvoje precedento neturintis R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas atvirame ore – sulaukė milžiniško populiarumo ir atgarsių visame pasaulyje, kai buvo transliuotas LRT kanalu ir tarptautinėje platformoje „OperaVision“. III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje elinge pristatysite videografinį spektaklį pagal C. Orffo kantatą „Carmina Burana“. Kuo šįkart stebinsite publiką?  

Nei statant „Skrajojantį olandą“, nei dabar, galvojant apie  „Carmina Burana“ pastatymą, nebuvo ir nėra tikslo kažkaip specialiai stebinti žiūrovą. Dirbant atvirose erdvėse, manau, svarbiausias tikslas – surasti sprendimą, kad scenovaizdis ir visas spektaklio turinys derėtų arba specialiai kontrastuotų su aplinka, bet svarbiausia – megztų ryšį su ja. Jei ne, koks tikslas statyti spektaklį specifinėje erdvėje? Juk tam yra pritaikytos, specializuotos teatro scenos. Manau, stebinti turėtų visuma: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, reikalingas šiam veikalui atlikti, teatro orkestras, solistai, mimanso artistai. Jau vien to pakaktų, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį, o mes su talentingąja scenografe Sigita Šimkūnaite pasistengsime šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą. 

Gal galite trumpai pristatyti komandą, su kuria šįkart dirbsite? 

Kaip minėjau, pagrindinė šio kūrybinio proceso partnerė – scenografė Sigita Šimkūnaitė. Prie komandos prisijungs vaizdo turinio kūrėjai ir puikiai elingą pažįstantis šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Labai svarbi užduotis teks garso inžinieriams, nes techniškai suvaldyti milžiniško choro garsą atviroje vėjuotoje erdvėje bus nemažas iššūkis. Na, o didžiausias krūvis, žinoma, teks visai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komandai. Visi jau turime tam tikros patirties dirbant senajame Klaipėdos elinge, tačiau šį kartą tikrai nebus lengviau. 

Kaip Jūsų naujasis kūrinys įsilies į elingo aplinką ar miesto naktinę panoramą? Kokiomis priemonėmis – šviesomis, garsais ar vaizdų grafika – to sąlyčio sieksite? 

„Carmina Burana“ yra vienas populiariausių sceninių veikalų pasaulyje. Jo atlikimo versijų net Lietuvoje buvo gana nemažai. Bet Klaipėdos elinge, manau, labai darniai susišauks muzikos ir architektūros monumentalumas. Tikiuosi, kad C. Orffo muzika labai organiškai įsilies į miesto, uosto, jūros garsų visumą. Mes nusprendėme šią kantatą medijų pagalba vizualizuoti. Tai labai kinemotografiška muzika. Manau, kad čia daug erdvės pasireikšti turės vaizdo turinio kūrėjai, šviesų dailininkai, tačiau nereikėtų tikėtis, kad viskas „sproginės“ šviesų ir vaizdo efektais. Pasistengsime, kad žiūrovams kiltų ir gilesnių emocijų, nei vien susižavėjimas efektais.  

„Carmina Burana“ pratęs išskirtiniais kūrybiniais ir technologiniais sumanymais grįstų pastatymų tradiciją Klaipėdoje. Mesite iššūkį sau ar tiesiog vyksta natūralus kūrybinis procesas?  

Pabandykite ateiti prie senojo elingo ir pastovėti šalia jo pakėlę galvas. Tada suvoksite, kokio dydžio ir grožio erdvę reikia suvaldyti. Jeigu daugelis žiūrėdami „Skrajojantį olandą“ galėjo pajusti elingo didybę iš vidaus, dabar, jeigu tik leis galimybės, mes norėtume parodyti elingo visumą, jo didingą, bet tuo pat metu ir trapų tūrį. Tikimės, galbūt paskutinį kartą visiems pažvelgti į šį miesto simbolį iš atitinkamo atstumo, nes netrukus jo „laukinę“ ir tobulai „nešvarią“ erdvę užgoš urbanizacija. Tai didelis iššūkis ne tik mums, bet ir teatrui, uostui, miestui.  

Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį, taps triumfuojančiais šaukiniais, pažymint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų. Kaip dar paryškinsite šį Klaipėdos kraštui svarbų jubiliejų?  

„Carmina Burana“ – gana unikalus kūrinys. Pagal XIII amžiaus nežinomų poetų parašytas eiles vokiečių kompozitorius C. Orffas sukūrė kantatą, kurioje apdainuojama ne kurio vieno išrinktojo neįtikėtina istorija, bet mūsų visų kasdienis gyvenimas. Todėl „O Fortuna“ nėra tik triumfuojantis šaukinys. Tai veikiau šauksmas, galintis nulemti, į kurią pusę pasisuks Fortūnos „laimės ratas“. Švęsdami Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį mes visi turime prisiminti, kad tada likimo ratas pasisuko į mums visiems labai palankią pusę, o galėjo būti ir kitaip. Kad dabar gyvendami taikoje ir gerovėje, mes nepamirštume, kad visai šalia mūsų trata pražūtį nešantys karo būgnai ir pabūklai. 

Pranešti klaidą