Prabilo. Pagaliau, įpusėjus tryliktajam Rusijos karo prieš Ukrainą mėnesiui, savo požiūrį į agresiją išsakė vienas labiausiai žinomų Rusijos televizijos laidų vedėjų Vladimiras Pozneris. Žmogus turįs nemažai gerbėjų ir pas mus Lietuvoje. Norėjau parašyti „žurnalistas”, tačiau susiturėjau.

Vladimiras Pozneris. Augusto Didžgalvio (commons.wikimedia.org) nuotr.

Garbaus amžiaus p. Pozneris (balandžio 1-ąją jam sukaks 89-eri) paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius dirbo propagandistu. Dar prie sovietų (kas neprisimenate vienos jo vestos laidos dalyvės sentencijos apie tai, kad Sovietų sąjungoje nėra sekso!), vėliau prie Boriso Jelcino ir, savaime aišku – jau prie Vladimiro Putino Rusijoje. Dirbo ir kitiems, mažiau galios turintiems žmonėms.

Šio amžiaus pradžioje, kada Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą (dabar „Orlen” Lietuva”) iš amerikiečių kompanijos „Williams” įsigijo
Michailo Chodorkovskio (tada jis buvo veik turtingiausias Rusijos žmogus, tačiau vėliau buvo įkalintas, paleistas į laisvę ir tapo rusų opozicijos veikėju) vadovauta Rusijos įmonė „Jukos”, jos vadovai sumanė visuomeninėje Lietuvos televizijoje surengti p. Chodorkovskio debatus su atsargiau į rusiškas investicijas Lietuvoje žiūrėti raginusiu tuometiniu Tėvynės Sąjungos lyderiu Andriumi Kubiliumi. Tam, kad beveik valandos trukmės laida įvyktų, specialiu lėktuvu į Vilnių buvo atskraidintas ir p. Pozneris, kuris per debatus, nors ir stengėsi atrodyti neutralus, kryptingai (kartu su p. Chodorkovskiu) siūlė lietuviams nebijoti rusiško verslo, nes jis esą yra civilizuotas, todėl nekeliantis jokios grėsmės nacionaliniam Lietuvos saugumui.

Žinia, Lietuvos televizija nefinansavo p. Poznerio dalyvavimo toje laidoje. Jo kelionę iš Maskvos į Vilnių ir atgal padengė „Jukos”, kurią 2003-2004 m. Kremlius be gailesčio išdaužė pagrindines jos versloves perduodamas valstybinei kompanijai „Rosneft”.

Išėjęs iš studijos, kurioje buvo filmuota ana laida, p. Pozneris mėgavosi nešiojamų TV kamerų prožektorių šviesa, maloniai bendravo su lietuvių žurnalistais. Tada tuose koridoriuose teko būti ir man. Atmintyje įstrigo, kaip prelegentas į vienos kameros objektyvą dėstė, koks pūlinys ant Rusijos kūno yra Kaliningrado eksklavas, perleistas Maskvai iškart po II pasaulinio karo. Ir koks trumparegiškas bei neteisingas buvo toks Vakarų šalių sprendimas.

Kažinkaip abejoju, ar p. Pozneris anąsyk pasakytą nuostatą pakartotų šiandien. Ne tik dėl to, kad Rusijoje jau senokai baigėsi „žolėdžių laikai” ir dabar už tokias kalbas galima p. Chodorkovskio pėdomis nukakti tiesiai į belangę. Tokie prie visų valdžių išgyvenantys personažai kiekviena savo ląstele jaučia ne tik, kur baigiasi valdžios toleruojamos „laisvės” ribos, bet ir tai, kur tos ribos gali būti rytoj.

Jungtinėse Valstijose, kur p. Pozneris anglų kalba dėstė esą savo tiesas apie karą Ukrainoje kažkokiame kairuolių feminisčių sambūryje, taip ir atrodė. Jo logika apie „Vakarų ir JAV išprovokuotą Putiną, kuriam nebeliko kitos išeities, kaip tik užpulti Ukrainą”, „Vakarų netoliaregiškumą” niekuo nesiskyrė nuo to, ką viešojoje erdvėje dėsto Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, žymiausieji tos šalies propagandistai. Skirtumas tik tas, kad iš p. Lavrovo ir Kremliaus propagandininkų jau visuotinai šaipomasi, o įtaikaus p. Poznerio kalbėjimo su reikšmingomis pauzėmis JAV feministės įdėmiai klausosi diskurse apie amerikiečių ginklų tiekimą Ukrainai.

Ta proga man labai patiko kito vyresniosios kartos Rusijos žurnalisto – Igorio Jakovenkos – požiūris į šiuolaikinius poznerius. Esą tokiems žmonėms yra būdingas gebėjimas savo sėdyne užimti mažiausiai dvi kėdes (tarnauti valdžiai ir mėginti būti valdžios veiksmus kai kada skeptiškai vertinančiais pseudointelektualais). Be to jų dubens ir klubo kaulų sistema yra surėdyta taip, kad šie personažai geba išlikti ant tų abiejų kėdžių net tuo atveju, kada jos išsiskiria. Tarkime, kaip dabar – karo laiku – vis labiau nykstant pilkiems atspalviams tarp juodos ir baltos spalvos.

Ponas Jakovenka be to dar pabrėžė, kad Rusijos žurnalistų luomas visiškai spjauna į reputaciją. Taip esą yra dėl to, kad „gyvenimas lageryje visiškai sunaikina bet kokias emocines refleksijas”. Svarbu nereaguoti, užjausti, padėti, kai kada pasipiktinti. Nes bet kokie žmogiški jausmai kalėjime (o tai de facto ir yra šiuolaikinė Rusija) tik trukdo išgyventi.