Klaipėdos savivaldybės samdytiems kultūros ir meno projektų ekspertams teigiamai įvertinus „Atviros Klaipėdos” idėją toliau jos skaitytojams pasakoti apie urbanistinius mūsų miesto jubiliejus, ir šiemet parengsime rašinių ciklą, kuriame pasakosime apie įvairių objektų atsiradimo istorijas, jų dabartį, ateitį bei įdomius projektus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nevirto kūnu.

Pirmasis iš šio ciklo rašinių yra skirtas iki šiol taip ir nepastatytam tiltui į Kuršių neriją. Šį pirmadienį sukanka lygiai 60 metų rašiniui, kuriame tokią idėją pristatė tuometinis Klaipėdos miesto vyriausiasis architektas Pranas Sabaliauskas.

Kartu gimė ir tunelio idėja

Minėtajame „Tarybinėje Klaipėdoje” 1963 m. kovo 13 d. paskelbtame straipsnyje P. Sabaliauskas skaitytojams pristatė paskutinę miesto generalinio plano korektūrą, kurią 1959-aisiais buvo patvirtinusi LTSR Ministrų taryba.

„Nelabai patogus susisiekimas dabar ir su Neringa. Ateityje vietoj dabartinės geležinkelio šakos pro gelžbetonio konstrukcijų gamyklą Nr. 1 bus nutiestas platus kelias Neringos miestui su kitomis respublikos vietovėmis sujungti. O per Kuršių marias manoma pastatyti tiltą ar tunelį pravažiavimui pro marias”, – rašė vyriausiasis miesto architektas.

Ši idėja spaudoje buvo gvildenama ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje.

„Keltas – pagrindinė dabartinė susisiekimo priemonė. Tačiau ji nepatogi, nepatikima, nenaši. Jei savo laiku su šiomis charakteristikomis jis suvaidino teigiamą vaidmenį, kurio dėka nebuvo galimas stichinis didesnio masto nerijos ir Smiltynės eksploatavimas, tai šiandien racionaliam planiniam gamtos turto įsavinimui keltas yra stabdys. Nežiūrint to, kad po kelerių metų bus įrengta antroji kelto perkėla, kuri šiek tiek pagerins, bet galutinai neišspręs susisiekimo su Smiltyne ir nerija. Taigi, reikalinga efektyvesnė susisiekimo priemonė. Kokia ji turėtų būti? Tiltas ar tunelis?” – 1971-ųjų balandį „Tarybinėje Klaipėdoje” rašė architektas Petras Lapė.

Jis dėstė, kad Kuršių marios ties Klaipėda nėra plačios, tad inžinerinių problemų čia pastatyti tiltą esą nebūtų, esminis klausimas tik jo tipas ir aukštis.

„Įrengus pakeliamą ar atveriamą tiltą, dėl dažno laivų plaukiojimo didesnę paros dalį negalėtume juo naudotis. Jei įrengsime neatveriamą, o atitinkamai pakelsime jį virš vandens (apie 40 m), būtų labai sudėtinga užvažiuoti ir nuvažiuoti dėl žemų krantų ir užstatytų teritorijų mieste. Tokiu atveju pirmumą turėtų tunelis po Kuršių, mariomis. Bet jis turi taip pat savo minusų. Riboti gabaritai, sudėtinga statyba ir eksploatacija bei nepatogus įvažiavimas iš miesto ir išvažiavimas Smiltynėje verčia ir šios minties atsisakyti. Ir vis tiktai tiltas, pakeltas virš vandens 10-12 m, nevarstomas. Pritaikytas šiuolaikiniam transportui ir kroviniams”, – rašė P. Lapė.

Jis siūlė tokį tiltą statyti už Vakarų laivų remonto įmonės.

„Čia iki Kiaulės nugaros marios seklios (iki 2 m), ir per šį tarpą prateka nedidelis kiekis bendro marių vandens debito. Todėl čia galima būtų supilti pylimą iš atliekamo nuo gilinimo darbų grunto. Pagrindinis vandens debitas prateka tarp Kiaulės nugaros salos ir nerijos. Čia gylis siekia 7-8 m, bet atstumas tarp krantų nedidelis, vos keli šimtai metrų. Dėl tilto aukščio ir vietos patogiai jį galima sujungti su krantais ir esamais keliais nerijoje bei magistralinėmis gatvėmis Klaipėdoje, kurios kaip tik baigiasi ties Vakarų laivų remonto įmone”, – rašė architektas.

Jo vizijoje po tilto anga turėjo būti įrengti šliužų vartai, kad „nebepraleistų nešvaraus vandens į marias”.

P. Lapė dėstė, kad tokio tilto statybas reikėtų pradėti apie 1980-uosius, kad jos baigtųsi kartu su iki Smiltelės upės suplanuotomis gyvenamųjų kvartalų, kuriuose turėjo gyventi apie 150 000 klaipėdiečių, statybomis.

Apie architektų diskusijas dėl tokio tilto tų metų vasarą žurnale „Literatūra ir menas” rašė ir Algimantas Mačiulis.

„Paties miesto teritorija beveik neturi prieigų prie jūros. Kai kas nemato čia nieko bloga. Klaipėda, kaip uostas, įsikūrė toje vietoje, kur buvo palankios gamtinės sąlygos. Nebūtų uosto, – nebūtų ir miesto. Bet klaipėdiečiai nori jausti, kad jie gyvena prie jūros. Šią problemą architektai siūlo spręsti įvairiai. Vienas realiausių ir teisingiausių sprendimų – užtikrinti greitą, patogų miesto ir Smiltynės ryšį. Dabartiniai funkciniai ryšiai tarp jų yra netobuli, lėtai per marias juda vienintelis keltas. Klaipėdos architektai siūlo prie Kiaulės nugaros įlankos statyti tiltą per marias. Bet tai diskutuotinas pasiūlymas, juo labiau, kad tilto statyba per Kuršių marias gali neigiamai atsiliepti Nerijos landšaftui”, – rašė A. Mačiulis.

Analogiškas leitmotyvas skambėjo ir 1971-ųjų vasarą žurnale „Statyba ir architektūra” paskelbtame Alfonso Vabalo straipsnyje.

„Taip jau susiklostė, kad pramonės įmonės bei uostai plačia siena atitvėrė tolyn į laukus besiveržiantį miestą ne tik nuo Baltijos, bet ir nuo Kuršmarių. <…> Smiltynės paplūdimiai ne blogesni už palangiškius, o jūros vanduo čia skaidresnis. Lyginant su Melnrage ir Giruliais, Smiltynė populiaresnė ir labai perspektyvi: kelionė į ją per marias atraktyvesnė, malonesnė, čionai palankesnės gamtinės sąlygos, ir, svarbiausia, jos įsavinimo kryptis lygiagreti miesto plėtimosi krypčiai, todėl iš visur lengvai būtų galima ją pasiekti. Pasiekti būtų galima, bet. . . kaip? Nelengva. Kai vasaros poilsio dieną vienintelėj kelto prieplaukoj susirenka minių minios. Kai išsijuosę upeiviai keltininkai per dieną įstengia patenkinti ne daugiau kaip trisdešimties tūkstančių pačių kantriausių žmonių norus. Planuojama įrengti dar dvi prieplaukas. Tai jau geriau, bet ne viskas. Rengiant Smiltynės išplanavimo schemą, ten numatyta daug įrenginių. Poilsio kompleksas įsisavinamas palaipsniui, Smiltynėj išaugs maitinimo įmonės, įvairiausi paviljonai, šuolių bokštai, bus pastatyti baseinai, tiltas į jūrą, jūrų muziejus ir t. t. Nors Neringoje poilsiautojų žymiai nedaugės, bet ir ten gyvenimas žengia pirmyn – reikia įvairių statinių ir įrenginių. Reikės statybinių medžiagų, mechanizmų. Ir visa teks gabenti iš kontinento. Tokių Neringos ir Smiltynės reikmių keltai nepatenkins. Pavyzdžiui, pavasarį ir rudenį, esant ledonešiui, arba vakariui pūstelėjus keturių balų stiprumu, keltas nebeplaukia. Tad klaipėdiečiai ir sako: reikia tunelio arba tilto Kuršių nerijai su kontinentu sujungti”, – rašė A. Vabalas.

Jis akivaizdžiai kartojo P. Lapės argumentus, kad marios ties Klaipėda neplačios, kad tilto statyba nebūtų sudėtingas uždavinys, o tunelis nepriimtinas dėl gabaritų, eksploatacijos ir kt. Paminėta ir siūloma vieta už Vakarų laivų remonto įmonės.

„Labai įdomu, kad toks tiltas su šliuzų vartais po jo anga atitinkamai reguliuotų uostų užterštus vandenis, kurie dabar pasiekia net Nidą, pakeliui alindami marių fauną ir florą. Klaipėdiečių siūlomas įrenginių kompleksas daug kuo pasitarnautų liaudies ūkiui: nereikėtų kasmet gilinti marių, būtų tinkamos sąlygos lašišoms, unguriams, sykams, stintoms ir kitoms vertingoms žuvims mariose veistis. Bet čia jau atskira tema, verta kuo rimčiausių ir visapusiškų svarstymų. Klaipėda ir Kuršių nerija tarpusavy gyvybiškai susijusios. Todėl pastovus ir užtikrintas susisiekimas per Kuršių marias, turbūt, tikrai reikalingas. Tačiau nemažai balsų girdėti prieš tilto statybos idėjų. Kategoriškai pasisako, motyvuodami, jog tiltas sukels pramonės invaziją į neriją, kai kas pranašauja net galimų šio žavaus ir nepakartojamo gamtos kampelio pražūtį. Būtina pasiginčyti, būtina sužinoti daugelio specialistų nuomonę, kuri padėtų projektuotojams rasti teisingas kryptis, sprendžiant gana sudėtingas uostamiesčio ir Kuršių nerijos perspektyvinio vystymo problemas”, – dėstė A. Vabalas.

Buvo svarbesnių darbų

Ilgametis Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas prisimena, kad P. Lapė buvo vienas iš aktyviausių tokio tilto idėjos propaguotojų.

„Tas tiltas gal ir būtų buvęs neprastai, bet buvo svarbesnių objektų. Kaip kad ir dar vienas tiltas per Dangę. Reikėjo ir naujų gatvių, Kuršių nerijos krantą tvirtinti. Po to kai sutvirtinome nuo Jūrų muziejaus iki laivų kapinių, tikriausia nė metro daugiau per 33 metus nepadaryta, kad negraužtų ledonešis nerijos kranto. Laikėmės pozicijos, kad kai jau neturėsime ką daryti Klaipėdoje, tada gali būti ir tiltas. Pirmiau sprendėme aktualias miestui problemas”, – kalbėjo V. Greičiūnas.

Pasak jo, visgi susisiekimo su nerija problemos irgi buvo sprendžiamos.

„Buvo aktualu nauja perkėla, nes augo transporto srautai. Algirdas Brazauskas tuo metu buvo Plano komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas ir sugalvojo, kad kelias iki perkėlos nerijoje bus Automobilių ir plentų ministerijos rūpestis, krantinės – Nemuno laivininkystės, o prieigos – miesto. Tačiau ir tą mes pakišome po sąlygomis CBK rekonstrukcijai, tai jie ir padarė geležinkelio tiltą virš Varnėnų gatvės. Keltus turėjo gaminti Vakarų laivų remonto įmonė ir Baltijos laivų statykla. Tačiau pagal tipinį projektą, kažkur Volgos upėje naudotą, galiausiai pastatė vien tik pati Baltijos laivų statykla”, – pasakojo V. Greičiūnas.

Idėją atgaivino ministras?

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse galima atrasti teiginį, kad 1997 m. tuometis susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas pranešė, kad tiltą į Kuršių marias siūlosi statyti viena Australijos bendrovė.

1998-ųjų birželį „Vakarų eksprese” paskelbtame pagal „Kauno dienos” publikaciją parengtame tekste rašoma, kad 1997 m. rudenį Seimo Aplinkos apsaugos komitete svarstant nutarimo projektą „Dėl i Lietuvos Respublikos objektų, kuriais naudotis tikslinga suteikti koncesijas, sąrašo” buvo nuspręsta iš tokio sąrašo išbraukti naujų hidroelektrinių ir tilto į Kuršių neriją statybą. Komiteto pirmininkas Alfonsas Vaišnoras tada teigė, kad tokio įrenginio statyba būtų klaidinga daugeliu aspektų – ir ekonominiu ir politiniu, ir ekologiniu.

UNESCO, tuomet dar Kuršių nerijos neįtraukusios į savo pasaulio paveldo sąrašą, atstovai 1998-aiaisias buvo pareiškę, jog transporto srauto judėjimas į neriją tiltu yra nesuderinamas su šios organizacijos reikalavimais tokiam paveldo objektui. Tačiau tiek A. Žvaliauskas, tiek tuometinis Neringos meras Stasys Mikelis teigė neabejojantys, jog tiltas „anksčiau ar vėliau bus”.

Kartu šioje publikacijoje buvo akcentuojama, kad tas pat ministras buvo pasirašęs Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungai skirtą raštą, kuriame informavo, jog tokio tilto statymo klausimo nėra 1997-2000 metų Susisiekimo ministerijos veiksmų programoje.

„Kiek kainuotų tiltas, kol kas nėra tiksliai suskaičiuota, bet tai sudarytų nemažiau kaip 110 mln. litų. Ministras mano, kad tokia suma neturėtų gąsdinti. <…> Ministro teigimu, tiltas kur kas ekologiškesnis nei keltai, juolab kad jie esant blogam orui, ypač žiemą, paralyžiuoja susisiekimą, vietiniam gyventojams sukeldami nepatogumų”, – rašoma publikacijoje, kartu pamininti, kad tokios nuomonės laikėsi ir S. Mikelis.

Tuo metu urbanistas Rimantas Palys tilto idėją tada vadino įžūlumo, godumo, vartotojiškumo viršūne. Tuometinė VGTU Miestų statybos katedros vedėja dr. Marija Burinskienė tikino, jog tilto statyba net transporto požiūriu netikslinga, juolab kad esą nesuderinamos tokios milžiniškos investicijos ir tik daugiau nei 2 tūkst. gyventojų poreikiai.

„Tačiau bene didžiausi tilto idėjos oponentai yra Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos valdybos nariai prof. Vladas Stauskas, doc. Regimantas Pilkauskas, doc. Irena Daujotaitė, Vaiva Deveikienė, doc. Alvydas Žickis. Jie raštu kreipėsi į prezidentą, premjerą ir Seimo pirmininką, teigdami, kad tilto statyba trukdytų ketinimams įrašyti Kuršių neriją į UNESCO globojamų pasaulio gamtos ir kultūros vertybių sąrašą ir prasilenktų su Kuršių nerijos nacionalinio parko statusu. <…> Tiltą pastačiusios bei transporto firmos neišvengiamai bus suinteresuotos skatinti srautus, ypač tranzitinius ir krovininio transporto. Tam būtina ir viso kelio rekonstrukcija, papildomi žemės darbai ir miško kirtimas, padidės triukšmo ir oro taršos lygis. Pasikeis gyventojų veiklos pobūdis ir prioritetai. Kris Neringos kurortinė vertė bei pačių gyventojų pajamos iš poilsiautojų, kuriuos čia traukia gamtos grožis ir savitumas, ramybė, jauki mažų istorinių žvejų gyvenviečių aplinka. Netgi teigiant, jog tranzitinis transportas bus uždraustas (pastačius brangų tiltą rinkos ekonomikos sąlygomis tai nerealu), tiltas gali tapti pretekstu pradėti plėsti Klaipėdos uosto įrenginius Smiltynės – Аlksnynės pusėje, o tai naikintų pagrindinę klaipėdiečių poilsio zoną. Kartu tiltas trukdytų laivams judėti marių akvatorijoje ir t.t.”, – rašoma šioje publikacijoje.

Beje, tuo metu galiojusioje, dar 1994 metų pabaigoje Vyriausybės patvirtintoje Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) buvo rašoma, kad Kuršių nerijoje kelių ir gatvių sistema nekeistina; eismo ir tranzitinio transporto intensyvumas turi būti reguliuojamas; būtina skatinti keleivių ir krovinių vežimą vandens transportu.

Matė keturias vietas

Klaipėdos miesto tarybos narys Arvydas Vaitkus, pirmam šio amžiaus dešimtmetyje dirbęs Susisiekimo ministerijos sekretoriumi, pasakojo, kad 2003-aisiais buvo gavęs iš tuometinio ministro Zigmanto Balčyčio pavedimą išnagrinėti galimas alternatyvias tvarias jungtis į Kuršių neriją. Tokios studijos rengimą kuravo pats premjeras A. Brazauskas, aktyvus tilto idėjos propaguotojas buvo Neringos meras S. Mikelis.

Pasak A. Vaitkaus, aiškinantis tokio objekto atsiradimo galimybes talkino Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Kelių institutas. Buvo rastos keturios vietos ir pristatytos Vyriausybės Strateginiame komitete. Anot pašnekovo, tiltas matytas ties II perkėla, ties Senąją perkėla, ties „Klasco”, arčiau Jūrų muziejaus, ir už Kiaulės nugaros. Pastaroji vieta buvo pripažinta labiausiai tinkančia tokiam objektui.

„Prisimenu, kad buvo daug diskusijų su žaliaisiais, Aplinkos apsaugos departamentu, Rūta Baškyte. Viskas baigėsi tuo, kad aplinkos ministras Kundrotas įtikino prezidentą Adamkų, kad neva netinka geologija, nors niekas tokių tyrimų nebuvo atlikęs. Galiausiai ir Vyriausybė sustabdė galimybių studiją. Vėliau su prezidentu Adamkumi, berods vizito Lisabonoje metu, dar apie ją kalbėjome. Abu sutarėme, jog gal kada nors tai ir gali tapti realybe, jei visuomenę pavyks įtikinti, kad tai ne tik kad nekenksminga, bet ir naudinga”, – sakė A. Vaitkus.

2004-ųjų kovą dienraštyje „Vakarų ekspresas” buvo rašoma, kad tilto per Kuršių marias statybos pradinį ekonominį ir finansinį įvertinimą Kelių direkcija užsakė tuomet, kai keltais per marias buvo keliama nemokamai ir valstybei teko padengti apie 10 milijonų litų siekusias su tuo susijusias išlaidas.

„Vykdydamas Kelių direkcijos užsakymą, Transporto ir kelių tyrimo institutas išnagrinėjo keturis galimus tilto per Kuršių marias statybos variantus. Perspektyviausiu specialistai laiko žemo pakeliamo tilto, kuris galėtų būti statomas būsimojo pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos jūrų uosto tęsinyje (už Tarptautinės jūrų perkėlos Klaipėdos pusėje ir maždaug ties Alksnyne Kuršių nerijos pusėje), projektą. Siūlomas tilto aukštis – 7 metrai, ilgis – 1300 metrų, orientacinė kaina – 50-60 mln. litų. <…> Instituto išvadose taip pat teigiama, kad jeigu šis variantas būtų atmestas, tiltą būtų galima statyti ir Klaipėdos Baltijos prospekto tęsinyje. Tačiau dėl papildomos infrastruktūros kūrimo, kur kas didesnio būtino tilto ilgio ir aukščio, šis projektas kainuotų labai daug – nuo 420 iki 520 mln. litų. Dar du tilto statybos variantai – per Kiaulės nugarą ir Naujosios perkėlos trasoje – atmesti iš karto dėl uosto veiklos ir kitų problemų „, – rašė dienraštis.

Idėja atgimė po dešimtmečio

2012 m. Neringos savivaldybei derinant rengiamą naują Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, savivaldybės tarybos narių pageidavimu buvo pateiktas pasiūlymas numatyti tilto per Kuršių marias statybas, bet Vyriausybė šiam pasiūlymui nepritarė.

Jos sprendimu tų metų birželį patvirtintame ir dabar tebegaliojančiame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane yra numatyta, jog tilto statyba per Kuršių marias nenumatoma, „kaip transporto plėtros požiūriu neefektyvi ir Kuršių nerijos išsaugojimui pavojinga priemonė”. Toks objektas nebuvo numatytas ir 2007 m. patvirtintame Klai­pė­dos mies­to bend­ra­ja­me pla­ne.

Visgi svarstymus apie tiltą 2013-ųjų vasarą atgaivino tuomet A. Vaitkaus vadovaujama Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Motyvuojant intensyvėjančia laivyba, būsimu suskystintųjų gamtinių dujų terminalu ir dėl to kylančiu poreikiu iškelti Naują perkėlą, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto tarybos posėdyje buvo vienbalsiai pritarta siūlymui kreiptis į Susisiekimo ministeriją, idant ši sudarytų darbo grupę, išanalizuosiančią visus estakados į Kuršių neriją niuansus.

Susisiekimo ministro įsakymu sudarytai darbo grupei pirmininkavo tuometinis susisiekimo viceministras Vladislavas Kondratovičius.

Tada Kelių ir transporto tyrimo institutas parengė ir tilto į Kuršių neriją statybos galimybių studiją. Pagal joje pateiktus preliminarius skaičiavimus, žemas pakeliamas tiltas, galintis prasidėti Klaipėdoje, nuo Kairių gatvės, ir nusileisti ties Alksnynės gyvenviete, būtų kainavęs apie 165 mln. Lt, o aukštas ir nepakeliamas tiltas – apie 210 mln. Lt. Skelbta, kad turint omenyje ir kitus dalykus, ne tik paties tilto statybą, šis projektas esą galėtų kainuoti 168-227 mln. Lt.

2014-ųjų pradžioje Neringos savivaldybės taryba posėdyje protokoliniu nutarimu pritarė tilto į Kuršių neriją statybos idėjai. Išreikšti savivaldybės tarybos poziciją šiuo klausimu tada pasiūlė tarybos narys socialdemokratas Arūnas Eimutis, įtrauktas į minėtąją darbo grupę dėl tilto statybos.

Tuo metu po poros mėnesių aštuoni Klaipėdos miesto tarybos nariai – Artūras Šulcas, Algirdas Grublys, Vytautas Čepas, Audrius Vaišvila, Ramunė Staševičiūtė, Audronė Balnionienė, Lina Skrupskelienė ir Vidmantas Plečkaitis – inicijavo uostamiesčio gyventojų apklausą. Vienas iš šešių jai pateiktų klausimų buvo „Ar pritartumėte siūlymui statyti mokamą tiltą per Kuršių marias prie Tarptautinės jūrų perkėlos?”. Į šį klausimą 2014 m. balandžio 4-25 dienomis atsakė 3080 klaipėdiečių. 1544 buvo prieš tokias statybas, 1243 – už, 293 neturėjo nuomonės.

Taip pat buvo teiraujamasi, ar miesto gyventojai pritartų siūlymui uždaryti Naująją perkėlą jeigu būtų statomas tiltas per Kuršių marias. Teigiamai į jį atsakė tik 664 apklausos dalyviai, 2103 išreiškė nepritarimą, o 313 neturėjo nuomonės.

Pagal statistikos duomenis 2013 m. pradžioje Klaipėdoje gyveno iš viso 158 891 gyventojas, iš kurių balsavimo teisę turėjo daugiau nei 133 tūkst., tad tokioje visuotinėje gyventojų apklausoje dalyvavo tik 2,31 proc. visų Klaipėdos miesto gyventojų, turėjusių balsavimo teisę.

Bene paskutinė diskusija – apie tunelį

2019-ųjų spalį politikai vėl atgaivino transporto jungties tarp Klaipėdos ir Kuršių nerijos būtinybės klausimą. Tik tą kartą jau buvo diskutuojama ne apie tilto, o tunelio statybas.

Tokios jungties koncepcijos projekto pristatymą Klaipėdos universitete tada kuravo Seimo narys Dainius Kepenis.

„Prieš penkerius metus lyg ir buvo sutarta, kad jungtis reikalinga, kad darome, tačiau iki šiol nieko neįvyko. Bet ekologiniai klausimai dar labiau paaštrėjo, todėl, manau, kad tokios jungties atsiradimą reikėtų palaikyti, o ne stabdyti“, – tada kalbėjo D. Kepenis.

Diskusijos metu tunelio idėją pristatė piliečių asociacijos „Metro sąjūdis“ pirmininkas Juozas Zykus, paminėjęs, kad tokį koncepcijos projektą jis pristatinėjo prieš penkerius metus Nidoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje.

„Mano skaičiavimais, tunelio statyba ir eksploatacija yra gerokai pigesnė ne tilto, todėl esu šios idėjos šalininkas“, – tada tvirtino J. Zykus.

Jis samprotavo, jog tunelio ištakos Klaipėdos pusėje galėtų atsirasti prie buvusios Tarptautinės perkėlos. Važiavimas tuneliu būtų mokamas, taip esą ir būtų surenkami pinigai jo išlaikymui. J. Zykaus skaičiavimu, tunelio statybos galėtų kainuoti apie 20 mln. eurų, o realiausia, jog jungtį statytų koncesijos būdu išrinktas rangovas, kuriam vėliau ir būtų leistą statinį eksploatuoti, gauti iš jo pajamas.

„Galima tartis su norvegais, jie pinigų turi kaip šieno ir mums tą tunelį gali pastatyti. Pačioje Norvegijoje yra 33 tokie tuneliai po vandeniu, dar keli šiuo metu statomi“, – tikino J. Zykus.

Kokios nuomonės dabar?

Šiuo metu tilto į Kuršių neriją statyba nėra numatyta nei Lietuvos Respublikos bendrajame plane, nei dabartiniame, 2021 m. patvirtintame Klaipėdos miesto, nei anksčiau pradėjusiame galioti Klaipėdos uosto bendrajame plane. Kaip perspektyvinis vandens kelias abiejuose planuose yra nurodoma nauja perkėla už Kiaulės nugaros salos.

„Jei Vaitkus bus meras, gal ir pajudės reikalai”, – juokauja apie tiltą dabar pakalbintas dar vienai kadencijai Neringos meru perrinktas Darius Jasaitis.

Pasak jo, komplikuotas susisiekimas esą yra viena iš priežasčių, kodėl Neringoje pradeda mažėti nuolatinių gyventojų. O tiltas esą būtų naudingas ir klaipėdiečiams, kurie galėtų žymiai patogiau pasiekti nerijos paplūdimius.

„Keltus naudoja tik bėdniausios valstybės, o turtingos ir galvojančios apie ekologiją stato tiltus. Vokietijos miestas Fėmarnas, su kuriuo esame susigiminiavę, yra saloje, į kurią buvo nutiestas tiltas. Ir sala dėl to tik suklestėjo, niekas jos nenusiaubė. Vokiečiai juokavo, kad kol jūs diskutuosite dėl tilto, mes tunelį į Daniją jau kasim. Taip ir nutiko. Visgi viskas priklauso nuo Vyriausybės, o ne nuo Neringos ar Klaipėdos savivaldybių. Užduodu kiekvienam naujam premjerui šį klausimą, šiam prezidentui irgi uždaviau, bet Lietuvos visuomenei įdiegta, kad jei bus tiltas, nerija sugrius. Bet juk keltai dabar yra iš esmės irgi tiltas, kai yra biznis jie varo non stop. Tik kai nėra to biznio jau prašo papildomai mokėti už būtiną reisą. Reiškia tik mokestis stabdo transportą. Deja, aplinkosaugininkų tokia filosofija, jie negirdi argumentų”, – sako meras.

Jis įsitikinęs, kad pastačius grąžų tiltą toks objektas galėtų tapti ir nauju turistiniu traukos tašku. D. Jasaitis sako prisimenantis jam A. Vaitkaus rodytą vienų architektų parengtą vizualizaciją, kur ant tilto buvo įsivaizduojamas ir skraidančios lėkštės formos restoranas.

Antrajame ture dėl Klaipėdos mero posto kovosiantis A. Vaitkus sakė, kad D. Jasaičio minimą vizualizaciją buvo sukūrusi viena žymi Italijos projektavimo kompanija, kuri po vizito direkcijoje vėliau privačių pokalbių metu domėjosi tokiu objektu.

„Tiltas tikrai gali būti gražus ir išskirtinis statinys, vienas iš traukos objektų. Pavyzdžiui, kaip stovintis Tokijuje, primenantis dvi susitinkančias gerves. Tiltas užtikrintų ir operatyvią pagalbą bet kuriuo paros metu, ir vykdant gelbėjimo operacijos, ir neduok, dieve, gesinant vėl nerijoje kilus gaisrą. Sumažėtų ir skubėjimo į keltą nulemtų avarijų. Tai būtų įvairiapusė nauda. Jei visuomenėje atsirastų nuomonė dėl tokio projekto reikalingumo, aš tikrai būčiau už. Tačiau kol kas vienas prioritetinių uždavinių yra išlaisvinti miestą nuo kelių šimtų tūkstančių automobilių įrengiant naują perkėlą už Kiaulės nugaros”, – sako A. Vaitkus.

Tuo metu kitas kandidatas į Klaipėdos mero postą, konservatorius Audrius Petrošius sako nematantis tokio tilto poreikio.

„Tai sena idėja, gimusi dar tada, kai kitokie ir įpročiai buvo. Turime saugoti šią teritoriją, o tiltas ją padarytų dar prieinamesnę. Šis saugotinas gamtos kampelis turi būti prieinamas, bet ar su automobiliais? Keltai manau, kad yra pakankamai gera susisiekimo priemonė, net jei ir reikia kartais vasarą pakentėti, plaukti ilgiau. Reikia gal tik užtikrinti tiesioginį susisiekimą į konkrečias nerijos gyvenvietes žmonėms, kurie nori ten nukakti su savo dviračiais, paspirtukais”, – sakė A. Petrošius.

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas Mantas Daukšys sako, kad apie tilto idėją ne kartą buvo kalbėta organizacijoje ir laikomasis nuomonės, jog nėra reikalo tokiam objektui.

„Įvairovė yra turtas. Jei norime, kad nerija skirtųsi nuo Palangos, tai tas keltas ir yra išskirtinumas. Ar reikia, kad viskas vienodai automobiliu būtų pasiekiama? Nuskurdintume taip Neringą. Aišku, kad tikriausiai visada yra norinčių uždirbti iš valstybės investicijų, statybų. Bet jei kalba apie skubios pagalbos užtikrinimą neringiškiams, tai gal kokį helikopterį geriau nusipirkti? Brangios vietos tam ir yra brangios, kad nebūtų jose pigiausių sprendimų. Juk ir brangiam žmogui nedovanojame pigiausių dovanų. Sau brangios moters nepuošiame stikliniais karoliukais. Tai ir Neringai neturėtų būti taikomi pigiausi sprendimai”, – sako M. Daukšys.

„Tai padiktuos gyvenimas. Ar jis bus 2020, ar 2030, ar 2050, nebent išrasime skraidančias mašinas, kada nebereikės nei tiltų, nei kelių. Garantuoju, kad jeigu važinėsime tokiais automobiliais kaip dabar, tiltas bus neišvengiamas“, – 2014-aisiais apie tai kokia, anot jo, yra tilto idėjos ateitis portalui delfi.lt teigė D. Jasaitis.

O dabar paklaustas apie tai sako, jog idėjos likimą gali lemti nuolatinis visuomenės švietimas apie tilto naudą ir ekologiškumą.

„Gal po 12 metų jau kas nors keisis, jei bus nuolat šviečiama, o ne po vieną straipsnį kas dešimt metų”, – sako Neringos vadovas.

Tuo metu A. Vaitkus nesiryžo prognozuoti tilto idėjos likimo.

„Turi patikėti visuomenė, nes projektai negali būti jai primetami. Žmonės įgyja daugiau žinių, darosi aktyvus, tad galbūt keisis ir požiūris į tokį objektą”, – sakė kandidatas į Klaipėdos merus.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams