Klaipėdos valstybinės kolegijos Slaugos ir socialinės gerovės katedros lektorė, Respublikinės Klaipėdos ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja Laura Giedrienė neabejoja, jog noras padėti kitiems teikia laimę dirbti šį darbą. „Kaip parodė darbas pandemijos laikotarpiu, net ir sunkiomis sąlygomis komandinis darbas, gydymo įstaigos vadovų parama ir sutelktumas įkvėpė slaugytojus dirbti neskaičiuojant darbo valandų“, – sako slaugytoja L. Giedrienė.

Tyrėte slaugytojų patiriamą perdegimo sindromą. Kokius tai lemiančius psichosocialinius veiksnius išskirtumėte kaip esminius?

Nuolat didėjantys darbo krūviai yra vienas pagrindinių perdegimo rizikos veiksnių slaugytojų darbe. Tyrimą atlikau prasidėjus COVID -19 pandemijai, tad buvo justi slaugytojų nuovargis ir naujų išbandymų našta. Tačiau rezultatai iš dalies nudžiugino, nes dėl darbo su pacientais slaugytojų patiriamas perdegimas buvo mažiausias. Dažniau patiriamas buvo asmeninis perdegimas, susijęs su šeimine padėtimi, tai parodo, kad darbas per pandemiją daugiausiai sunkumų kėlė šeimas turintiems slaugytojams, nes jie turėjo dirbti visu pajėgumu ir negalėjo sau leisti būti su šeima ar dirbti iš namų. Tai atsiliepė emocinei slaugytojų sveikatai. Jos trūkumą parodė ir psichosocialinių veiksnių tyrimas. Emocijų poreikis bei darbo tempas buvo įvardyti kaip vieni didžiausią stresą keliančių veiksnių, kai yra aukštas jų išreikštumas darbo aplinkoje. Kiti svarbūs psichosocialiniai veiksniai, kurių stresinis poveikis pasireiškia kai yra žemas jų išreikštumas darbo aplinkoje, buvo darbo kontrolė ir socialinė vadovo parama. Apibendrinant galima teigti, kad svarbiausia slaugytojams yra gera emocinė atmosfera darbo vietoje ir vadovo parama.

Kokias priemones ir metodus pasiūlytumėte taikyti, kad slaugos specialistams mažėtų perdegimo sindromo atsiradimo rizika?

Mano nuomone, darbo aplinka, kolektyvo santykiai ir pagarba yra vieni svarbiausių aspektų, siekiant sumažinti perdegimo sindromo riziką. Kaip parodė darbas pandemijos laikotarpiu, net ir sunkiomis sąlygomis komandinis darbas, gydymo įstaigos vadovų parama ir sutelktumas įkvėpė slaugytojus dirbti neskaičiuojant darbo valandų.

Ekspertai (Vyriausybės Strateginės analizės centro atliktas tyrimas) skelbia, kad Lietuvoje slaugytojų stygius tik augs. Kokias tendencijas pastebite dėstydama kolegijoje, kodėl mūsų slaugytojai ir toliau emigruoja į kitas šalis?

Nors slaugos studijas pasirenkančių studentų yra nemažai, tačiau dalį jų sudaro grožio srities specialistai, tad iš baigiančiųjų studijas nemaža dalis į gydymo įstaigas taip ir nepatenka. Džiaugiuosi, kad tarp šių metų pirmakursių kol kas nėra planuojančių rinktis emigraciją, ją dažniau renkasi jau darbo praktikos įgiję slaugytojai. Vienos dažnesnių priežasčių, lemiančių emigraciją, neretai yra darbo krūviai bei didesnių pajamų poreikis. Labai myliu savo darbą ir stengiuosi tą meilę perteikti studentams, tad viliuosi, kad norinčių emigruoti jaunosios kartos slaugytojų tik mažės.

Devynerius metus dirbote slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje. Su kokiais profesiniais iššūkiais susiduria slaugytojai dirbdami su slaugomais, savimi savarankiškai negalinčiais pasirūpinti pacientais?

Neretai slaugytojai šalia ir taip didelio darbinių užduočių kiekio turi atlikti ir kitus pacientų gerovei reikalingus darbus. Tokius kaip maisto dalijimas, maitinimas, asmens higiena. – Slaugytojas, dirbantis slaugos skyriuose, yra universalus ir ypač arti paciento, kuriam yra reikalingas. Džiaugiuosi profesinį kelią pradėjusi tokiame skyriuje, tai yra neįkainojama patirtis, suteikusi žinių daugelyje sričių. Šiuose skyriuose slaugytojas atlieka daugybę funkcijų, todėl visada rekomenduoju jauniems kolegoms pradėti profesinį kelią skyriuose, kuriuose galima išmokti visų slaugos amato subtilybių. Slaugytojų padėjėjų indėlis taip pat yra didžiulis. Tikimasi, kad jie ateityje nuims nuo slaugytojų dalį slaugoje tenkančių darbų, tokių kaip pacientų higiena ar maitinimas. Tuomet slaugytojas galės daugiau laiko skirti ne tik slaugai, bet ir pacientų mokymui, siekiant ugdyti jų savarankiškumą. Didžiausi iššūkiai šios srities slaugoje kyla siekiant rasti bendrą kalbą ne tiek su pacientu, bet su jo artimaisiais. Tai yra komandinio darbo reikalaujanti slauga, todėl visos pusės turi būti suinteresuotos paciento gerove bei oriu ir kokybišku gyvenimu sunkiu momentu.

Ko, jūsų nuomone, kartais pritrūksta kokybiškam paciento ir slaugytojo bendradarbiavimui, bendravimui?

Svarbiausia slaugytojas turi pasitikėti savimi, nuolat gilinti žinias ir plėsti kompetencijas. Kaip jau minėjau, slaugytojo darbe yra svarbi pagarba, tiek supančiam personalui, tiek pacientams. Ir žinoma, gera nuotaika. Pacientai į gydymo įstaigą patenka dažniausiai dėl įvairių ligų, negalavimų, jiems neramu dėl savo padėties, todėl svarbu, kad juos pasitinkantis slaugytojas būtų atidus ir kantrus. Dažniausia pacientų įvardijama problema yra informacijos stoka, tad svarbu savo kompetencijos ribose gebėti jiems paaiškinti situaciją, nuraminti ir informuoti apie laukiančias procedūras, tuomet ir nesusipratimų tikimybė sumažėja. Visuomet stengiuosi pakelti pacientams nuotaiką, kad ir kaip kartais būtų sunku, tačiau geras žodis, parodytas dėmesys, neretai padeda lyg vaistai. Darbas slaugoje mane išmokė rūpintis kiekvienu lyg savo artimu, tai stengiuosi perteikti ir studentams. Mano patarimas būtų visiems paprastas, gerbkime vieni kitus, kai laimingi slaugytojai, laimingi ir pacientai.