Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2023-03-16 |
„Jis apie skausmą. Visi jaučia tą patį, aš irgi jaučiu prie tų aplinkybių, kuriose mes dabar gyvenime, prie to gaisro aplink mus, gaisro mumyse”, – apie spektaklį „Fragmentas”, kurio premjerą jau kitą savaitę galės išvysti Klaipėdos dramos teatro žiūrovai, sako pasaulinio garso režisierius Dmitry Krymov.
Jis tikina įsimylėjęs šio teatro aktorius, o ir pastarieji prasitaria, kad pasiilgs šio kūrėjo.
Tuo metu teatro vadovai tvirtina, kad šiais laikais, kai boikotuojama Ukrainą užpuolusios Rusijos kultūra ir kūrėjai, pasirinkimas statyti spektaklį pagal Antono Čechovo pjesę „Trys seserys” neturėtų kelti kokių nors abejonių, nors pripažįsta, kad diskusijų apie tai buvo. O dėl paties jau kurį laiką JAV gyvenančio režisieriaus pasirinkimo irgi esą yra viskas aišku.
Spektaklis kuriamas atsispiriant nuo „Trijų seserų“ trečio veiksmo pradžios aplinkybių – gaisro.
„Tai spektaklis apie gyvenimą. Apie mūsų gyvenimą, kaip ir Čechovas rašė. Apie baisią aplinką, apie bandymą padėti kitiems, bandymą išgyventi tose aplinkybėse, išsaugoti žmogiškumą, padėti kitiems negalvojant apie save. Reikia ekstremalių sąlygų, kad atsirastų meilė ir žmogus užmirštų, kad jis yra egoistas. <…> Jis apie skausmą. Visi jaučia tą patį, aš irgi jaučiu prie tų aplinkybių, kuriose mes gyvename, prie to gaisro aplink mus, gaisro mumyse”, – ketvirtadienį surengtos spaudos konferencijos metu sakė D. Krymov.
Pasak režisieriaus, jo tikslas buvo paimti fragmentą, molekulę ir „parodyti viską”.
D. Krymov teigimu, A. Čechovas kartu pasižymi ir neįtikėtina empatija, ir patalogoanatomo šaltumu.
„Jis buvo žiauriausias daktaras. Jis galėjo gydyti, bet neišgyti. Jis net savęs negalėjo išgydyti”, – kalbėjo kūrėjas.
Spektaklyje vaidinantis aktorius Darius Meškauskas teigė, jog tik kritinėse situacijose pasimato, kas yra kas, kurie žmonės turi vertybes, o kurie tik apsimetinėja jas turintys.
„Šiuo atveju ugnis yra sąlyga pasireikšti žmonių empatijai. Man tai spektaklis apie girdėjimą kitų žmonių, apie neišsipildžiusias viltis. Spektaklyje labai mažai Čechovo teksto, bet yra jo pasaulis, jo temos”, – sakė D. Meškauskas.
Jo kolegė Regina Šaltenytė teigė, kad šis spektaklis yra labai ekstremalus, techniškai sudėtingas.
„Tai netradicinis spektaklis mūsų teatre”, – sakė aktorė, pasidžiaugusi jaunąja kolege Samanta Pinaityte, kuri čia esą tiesiog bėga maratoną.
D. Krymov teigė į Klaipėdą atvažiavęs su idėja kaip su sėkla, o su aktorių, dailininkų, šviesų dailininko pagalba ji virto spektakliu. Anot režisieriaus, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas padarė paveikslą – iš „juodo kvadrato padarė Rembrantą”.
Režisierius gyrė ir scenografę Iriną Komissarovą, kuri sakė, jog jai šis darbas tapo terapija tuo metu, „kai negali išspręsti tų dalykų, kurie vyksta dabar apie mus”.
„Nuostabūs žmonės. Aš galiu dirbti tik kai mano gera nuotaika. Jie man kasdien dovanojo ją savo akimis, veidų išraiškomis, dėmesiu, koncentracija. Pirmas gero aktoriaus požymis, kad jis ateina laiku į repeticiją. Visa tai buvo. Antra – kad girdi, kas jo prašoma, giliai supranta ir daro iškart. Tai turi būti momentaliai reaguojantis organizmas, ne rytoj, nes aš jau rytoj kitą variantą turėsiu, man reikia dabar, kad žinočiau, kur padariau klaidą. Jie tai darė momentaliai. Aš pamilau juos, kad ir kaip tai juokingai, nešiuolaikiškai skamba. Aktorinių kvailysčių galima dažnai išgirsti, o čia to nebuvo. Nieko nereikalingo darbe nebuvo”, – paklaustas, kaip vertina klaipėdiečius aktorius, sakė D. Krymov.
„Kai viskas Rusijoje apsivertė, Tomas (teatro direktorius T. Juočys – red. past.) buvo pirmas žmogus, su kuriuo santykiai prasitęsė labai natūraliai. Gerbiu jį ne tik dėl to, kad yra simpatiškas žmogus, puikaus teatro vadovas, bet ir dėl to, kad tuo sunkiu metu nesakė „palaukim“, „ne dabar, tu gi supranti“ – taip daug kas kalbėjo – o jis, priešingai, sakė „nagi, darom, aš čia“. Ir tai buvo toks draugiškas gestas, kad tą akimirką vedė iki ašarų, emociškai palietė labai giliai. Dabar džiaugiuosi, kad taip susiklostė. Nežinau, koks gausis spektaklis. Bet labai džiaugiuosi, kad suėmiau šią draugišką ranką”, – šią savaitę paties teatro išplatintame interviu apie tai, kaip atsirado Klaipėdoje, sakė D. Krymov.
Paklaustas, ar šiais rusiškos kultūros boikoto laikais nerizikuoja statydami tokį spektaklį, T. Juočys teigė, jog kiekvieną sykį pradedant naują pastatymą yra rizikuojama, kad daug kas gali nepavykti.
„Bet jei ieškoti priešų savo tarpe, tai galima jų rasti. Teatras nepolitikuoja, jis kuria meną. Tikėsimės, kad spektaklis žiūrovams patiks”, – sakė T. Juočys.
Teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas savo ruožtu teigė, jog dėl D. Krymov nesulaukta jokių priekaištų, nes jis jau 2014 m. atsidūrė „aiškioje stovykloje”.
„Diskusija buvo dėl Čechovo. Dabar visą rusų kultūrą sumetame į vieną maišą ir su imperiniais kūrėjais kartu ten papuola Čechovas, nors jis visiškai antiimperinis autorius. Protingi žmonės neturėtų turėti jokių priekaištų dėl šio spektaklio”, – sakė G. Grajauskas.
Reaguodamas pats D. Krymov teigė, jog reikia „ne kultūrą naikinti, o nekultūrą, iš kurios, gaila, bet susideda didelis procentas Rusijos”.
„Deja, bet ten kultūros yra labai mažai, jai tiesiog nebuvo lemta sužydėti ir užkariauti tos vietos. Rusijoje gilumoje nežinos, kas tas Čechovas, kas Puškinas. Ką jie ten žinos, kai pas juos nėra net skalbimo mašinos. Kultūra sujungia ir neleidžia elgtis blogai. Kultūra sutvirtina naciją, padaro ją tauta, o ne mase. Aš sakau, kad į teatrą ateina minia, o išeina jau tauta, jei teisingas spektaklis”, – sakė režisierius.
Paklaustas, ar dar turi vilties kada nors kurti Rusijoje, D. Krymov atsakė, kad visomis jėgomis nenori jos prarasti.
As sokiruota. Tokio spektaklio dar nesu maciusi, nors esu didele teatro gerbeja ir lankausi ivairiuose pasauliniuose teatruose bent jau karta per menesi. Hands down pats prasciausias, betikslis, bereiksmis spektaklis, neturintis jokios esmes. Grazinkit mano prarasta laika.