Jūros pradžia – tualete arba Iš kur žuvis gauna ibuprofeno

Svarbu, Temos
Monika Augustaitytė, įtraukiosios žurnalistikos platforma bendra.lt
2023-03-20

„Jei Baltijos jūra serga nuo cheminės taršos, nereiškia, kad ją reikia gydyti vaistais“, – juokiasi Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas dr. Sergejus Suzdalevas.

Lietuvos mokslininkai kartu su kolegomis iš Latvijos beveik dvejus metus tyrė farmacinių  medžiagų likučių kiekius nuotekose ir vandens telkiniuose. Paaiškėjo, kad į Lietuvos vandenis daugiausiai patenka skausmą malšinantys vaistai.

„Vis tenka girdėti vilniečius sakant: „Palaukit, mes gi Vilniuje gyvenam, o jūs šnekat apie jūros užterštumą. Prie ko čia mes?“ Daug kam atrodo, kad norint užteršti jūrą reikia iki jos nuvažiuoti ir kažką į ją išmesti. Netiesa. Kiekvienas mūsų namų tualete pradedame daryti įtaką vandens telkinių cheminei ir ekologinei būklei. Mokslininkai vieningai sutaria, kad iki devyniasdešimties procentų farmacinių medžiagų į aplinką patenka būtent kanalizacijos tinklais. Vadinasi, jei šlapiniesi Vilniuje, iš savo organizmo į nuotekų sistemą išleidi vaistą. Jis patenka į Nerį, Neris patenka į Nemuną, Nemunas – į marias, o marios jau prie pat Baltijos jūros“, – pasakoja ekologijos ir aplinkotyros ekspertas dr. Sergejus Suzdalevas.

Sergejus Suzdalevas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip farmacinių medžiagų likučiai patenka į Baltijos jūrą? Ar jų neišvalo nuotekų valyklos?

Kai kalbame apie įvairių cheminių medžiagų taršą, dažniausiai siejame ją su pramoniniais procesais. Bet su farmacinėmis medžiagomis yra kita situacija.

Farmacijos pramonė pagamintus vaistus atiduoda ligoninėms, vaistinėms, parduoda mums, todėl didžioji dalis vaistų pasiskirsčiusi tarp gyventojų. Yra įrodyta, kad iš mūsų organizmo pašalinti vaistai nuotekų valymo įrenginius gali pasiekti išsaugoję nuo trisdešimties iki devyniasdešimties procentų savo savybių. Išvalytos nuotekos yra išleidžiamos į vandens telkinius: Klaipėdoje – į marias, kituose miestuose – į upes.

Todėl kiekvienas mūsų, kuris vartoja vaistus, nevalingai yra teršėjas. Dažnam miestiečiui žinios apie nuotekų valymo procesą baigiasi uždarius klozeto dangtį. Kur po to viskas keliauja ir kaip veikia aplinką – nieks nežino. O keliauja viskas į vandens telkinius, jūrą, dirvožemį. Nuotekų valyklos pajėgia išvalyti vaistų likučius tik dalinai, nes nėra tam pritaikytos. Kai jas statė, buvo siekiama sumažinti du pagrindinius teršalus – azotą ir fosforą. Šiandien Lietuvoje nė viena nuotekų valykla nėra įdiegusi papildomo ketvirtinio nuotekų valymo, pajėgaus išvalyti vaistų likučius. Mažai apie tai žinome – turime semtis patirties iš kitų šalių.

Kaip vaistų likučiai kenkia gyvajai gamtai?

Vaistų likučiai yra mikroteršalai. Aplinkoje jie aptinkami itin mažomis koncentracijomis – nanogramais. Šiandien yra įrodymų, kad net tokios mažos vaistų koncentracijos gali daryti neigiamą įtaką gamtai ir vandenyje gyvenantiems organizmams. Pastaraisiais metais stebime, kaip iš komunalinių kanalizacijos sistemų į vandens telkinius patekę vaistai akumuliuojasi gyvuosiuose organizmuose. Pastebėjome, kad ibuprofenas gali pažeisti žuvų organus, lėtinti jauniklių augimą.

Esant tam tikrai antibiotikų koncentracijai vandenyje lėtėja ir vandens augalų augimas. Kol kas galime kalbėti tik apie epizodinius tyrimus su žuvimis, moliuskais, varliagyviais. Vien Europoje leidžiama naudoti daugiau nei tris tūkstančius vaistų rūšių. Be abejonės, visų ištirti neįmanoma.

Mes, mokslininkai, stengiamės surinkti kuo daugiau faktų, ieškome būdų, kaip išspręsti nuotekų valymo problemą, galvojame, ką daryti, kad būtų galima bent pusiaukelėje sustabdyti vaistų patekimą į aplinką.

Su kolegomis iš Latvijos tyrėte vaistų likučių koncentracijas vandens telkiniuose, vertinote nuotekų valyklų darbo efektyvumą. Kokie vaistai yra didžiausia problema Lietuvos gamtai?

Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje vandens telkiniuose dominuoja skausmą malšinantys vaistai: ibuprofenas, paracetamolis ir diklofenakas. Tai – didžiausia problema. Žmonės nuskausminamuosius vartoja intensyviai ir aktyviai. Vaistai nuo skausmo – galvos skausmas nuotekų valykloms.

Kiek Lietuvos nuotekų valyklos šiandien yra pajėgios išvalyti vaistų likučius?

Iki 2030 metų Europos Sąjungoje nuotekų valykloms planuojama nustatyti reikalavimą užtikrinti prioritetinių farmacinių medžiagų išvalymą ne mažesniu kaip aštuoniasdešimties procentų efektyvumu. Tam tikrus vaistus, pavyzdžiui paracetamolį arba ibuprofeną, nuotekų valyklos jau dabar gali išvalyti iki devyniasdešimties ar net šimto procentų. Tačiau yra vaistų, pavyzdžiui diklofenakas, kurių valymui reikia diegti naujas technologijas.

Modernios valymo technologijos sukurtos gana seniai. Šveicarija buvo pirmoji, kuri pertvarkė savo taršos valdymo politiką. Per dešimt metų
šveicarai sugebėjo atnaujinti didžiąją dalį nuotekų valyklose naudojamų technologijų ir pasiekė puikių rezultatų. Jų patirtį perėmė Vokietija. Pastaraisiais metais ypač suintensyvėjo tokių technologijų diegimas Švedijoje. Švedai nuotekų valyklas modernizuoja iš specialių aplinkosaugos institucijų fondų. Mes dar neturime tokių.

Tai yra didelės investicijos. Be politinės valios ir pagalbos, nuotekų valyklos nebus pajėgios pačios jų įdiegti.

Vaistų žuvyse savo akimis nepamatysime, kitaip nei mikroplastiko. Kaip jums atrodo, ar farmacinių medžiagų taršos problema visuomenėje pastebima? Nuo kada ji žinoma mokslininkams?

Taip, tai yra nematoma tarša – antibiotikų žuvyse nepamatysi. Galime rodyti tik skaičius. Tad turime ieškoti būdų, kaip sudominti visuomenę. Vaistų likučių taršos vandens telkiniuose, dirvožemyje problematika yra pakankamai neseniai identifikuota. Todėl ir visuomenė apie tai žino nedaug. Pirmieji moksliniai straipsniai šia tema atsirado prieš gerus dešimt metų. Detalesni tiriamieji projektai prasidėjo maždaug 2015-aisiais metais, o Lietuvos mokslininkai į procesą įsitraukė nuo 2017- ųjų.

Kad galima būtų aptikti mažas vaistų likučių koncentracijas aplinkoje, reikia turėti labai pažangią, jautrią laboratorinę įrangą, gebančią jas identifikuoti. Anksčiau mokslininkai neturėjo sąlygų nustatyti tokių koncentracijų teršalus, tokie tyrimai neegzistavo. Tikimės, kad per artimiausius metus savo tyrimų apimtis galėsime padidinti. Bet tai labai brangu. Reikia ieškoti ne tik nacionalinių fondų, bet ir Europos Sąjungos paramos. Mūsų tyrimų atlikimo galimybės priklauso nuo to, kiek jie bus finansuojami.

Kas dar, be nuotekų valyklų ir fondų, mokslininkams galėtų padėti spręsti farmacinės taršos problemas? Kokio visuomenės įsitraukimo tikitės?

Labai svarbu būtų įtraukti farmacijos pramonę į šitą reikalą. Su farmacininkais, tiesą pasakius, tiesiogiai mažai bendraujame. Norėtųsi, kad farmacijos pramonė ir vaistinių atstovai aktyviau dalyvautų ieškant bendrų sprendimų.

Latvijoje vykdoma labai didelė kampanija, skatinanti gyventojus nešti pasibaigusio galiojimo vaistus į vaistinę. Lietuvoje taip pat galioja įstatymas, pagal kurį pasibaigus vaistų galiojimui vaistinė nemokamai privalo juos priimti ir tinkamai utilizuoti. Tačiau buvo pastebėta, kad toli gražu ne visi vaistininkai šias atliekas priima. Lietuvoje matyti, kad pramonė, deja, nėra pakankamai įsigilinusi į problemą. Mes bandome megzti su jais dialogą. Norime šnekėtis apie mažiau kenksmingų aplinkai vaistų kūrimą. Taip pat norime, kad farmacininkai akcentuotų klientams: jei vaistas nėra paskirtas šeimos gydytojo ir nėra būtinybės jį gerti, tai nereikia pirkti. Bet sudėtinga rasti aukso viduriuką, kad ir vieni, ir kiti būtų laimingi. Visgi kalbame apie pardavimus.

Iš mokslininkų pusės yra didžiulis suinteresuotumas spręsti farmacinių atliekų taršos problemą. Mums įdomu atlikti tyrimus. Suinteresuotos ir nuotekų valyklos, nes nuotekų valymas – jų duona. Jeigu į procesą aktyviau įsitrauktų sveikatos priežiūros įstaigos, jis būtų žymiai efektyvesnis. Ligoninės dažniausiai neprieštarauja, kad paimtume mėginuką iš jų kanalizacijos vamzdžio, bet reikėtų, kad sveikatos priežiūros įstaigos taptų oficialiais partneriais projektuose ir kartu ieškotų sprendimų.

Džiaugiamės, kad pastaruosius dvejus metus aktyviai bendravome su Valstybine vaistų kontrolės tarnyba, kuri reguliuoja vaistų patekimą į Lietuvos rinką. Jie stebi, kiek žmonės vaistų suvartoja, moko visuomenę, kaip teisingai tvarkyti vaistų atliekas.

Po truputį judame į priekį. Norėtųsi greičiau, bet bent jau nestovime vietoje.

Jūsų tyrimų sritis – cheminės taršos procesai vandens telkiniuose bei dirvožemyje. Pačiam viską žinant apie taršą, ar nebaisu gerti iš čiaupo vandenį, valgyti jūros gėrybes?

Gal nuskambės baisiai, bet aš manau, kad mes visi jau senokai esame užteršti ir negalime pakenkti sau labiau nei kad esame pakenkę. Tokia yra mano asmeninė nuomonė. Todėl net žinodamas, kad galimai geriu vandenį, kuriame yra cheminių medžiagų kokteilis, renkuosi jį gerti. Ir žuvį valgau. Bet kiek įmanoma stengiuosi mokyti žmones nevartoti vaistų nuo skausmo vietoje kavos puoduko ryte.

Ekologinių problemų sprendimas yra susijęs su kiekvieno žmogaus sąmoningumu. Nuo to ir reikia pradėti.

Tyrimai rodo, kad žmonės, ypač vyresni, dažnai vaistus vartoja iš įpročio, neatsakingai, be svarbios priežasties. Nesakau atsisakyti vaistų, jie gali gelbėti gyvybę, bet reikia stengtis nevartoti, jei nėra būtinybės. Aš stengiuosi kiek įmanoma jų vengti. Geriu tik tada, kai nebeįmanoma iškentėti.

Kadangi šioje temoje esu jau ketverius metus, puikiai suvokiu, kaip savo veiksmais prisidedu prie taršos. Pavyzdžiui, principingai nenaudoju ibuprofeno, nes yra patikimų duomenų, kad jis neigiamai veikia ir žmogų, ir aplinką.

Reikia labai aiškiai suvokti, kad šis cheminės taršos procesas nepasikeis rytoj. Nepavyks užsukti visų kranelių, iš kurių bėga nuotekos. Esame skaičiavę, kad net jei visi sutartinai už valandos nustotume teršti, užsuktume visus nuotekų kranelius, tai jūra natūraliai atsigautų po trisdešimties metų. Mes jau nesame pajėgūs jos išgelbėti. Laiko tam nebeturime. Todėl mūsų visų užduotis yra užtikrinti, kad vaikai tęstų darbą, kurį šiuo metu tik pradedame. Ypač svarbu skleisti žinią jaunajai kartai, dalintis mokslininkų įžvalgomis mokyklose, darželiuose. Reikia kalbėti, kaip pagydyti mūsų jūrą. Negalime nieko nedaryti, nes ateis diena, kai vaikai paklaus: „O ką jūs padarėt, kad mums būtų lengviau gyventi?“

Bendraudamas su žurnalistais aš dažnai sakau, kad Lietuvos žiniasklaidos problema ta, kad ji mėgsta kurti sensacijas ir gąsdinti žmones. Žmones reikia ne gąsdinti, o mokyti. Ne sakyti, kad gyvename nuoduose, bet mokyti, ką su tais nuodais daryti. Labai svarbu tinkamas informacijos pateikimas. Mes norime turėti viską labai greitai, iškart, kad informacija paplistų akimirksniu. Bet moksliniais mastais šita tema yra labai šviežia. Penkeri metai moksle yra niekas. Turi praeiti gerokai daugiau laiko. O tuo tarpu svarbu ugdyti sąmoningumą.

Karolis Tamulis yra Juodkrantės žvejas, žvejybos amato išmokęs iš savo senelio. Šiandien jis ne tik gaudo žuvį, bet ir veda edukacinius užsiėmimus apie tradicinę Kuršių marių žvejybą. Paklaustas, ar Neringoje susiduria su farmacinių medžiagų tarša vandens telkiniuose, atsakė, kad apie tokią yra girdėjęs, bet savo akimis nematė. Karolis papasakojo, kokią taršą pastebi patys žvejai ir kaip ji veikia jų gyvenimą.

Karolis Tamulis. Monikos Augustaitytės nuotr.

Karoli, ar žvejai susiduria su vandens telkinių tarša? Ar ji turi įtakos žvejų gyvenimo būdui?

Kad taršos yra – be abejo. „Grigeo“ skandalas parodė jos mastą. Bet mes neišvengsim to. Liūtys Kaune ar Vilniuje nuplauna gatves, viskas suteka į upę ir pasroviui ateina iki Neringos. Mūsų tinklus kiekvieną pavasarį gausiai apneša gelsvom gleivėm. Nežinom, kas dedasi vandenyje, bet spėjame, kad tirpstant sniegui suneša gatvių taršą, laukų trąšas.

Kalbant apie šiukšles, tai, man atrodo, kad svetimkūnių vandenyje mažėja. Pakrantėse gerokai mažiau plastiko. Anksčiau pastebėdavau daug sliekų dėžučių, bet dabar visi stengiasi susitvarkyti. Manau, kad sąmoningumas auga. Taip pat depozito sistema pagerino situaciją.

Aišku, yra akivaizdūs ekologiniai pokyčiai: daugiau sūraus vandens, medūzos atnešamos iki Nidos, o tai šitai lagūnai nėra būdinga.

Žvejai toliau gyvena savo gyvenimą. Pokyčius ir taršos įtaką pamatysim po daug laiko. Čia lėti procesai. Apmaudu, kad niekas neprisiima atsakomybės už teršimą. Kita vertus, ar gali jos reikalauti? Pavyzdžiui, žemdirbiai tręšia laukus, o viskas suteka pas mus. Bet žemdirbį irgi norisi palaikyti. Visgi be programuotojo ir bankininko, manau, visuomenė nesužlugtų, bet be žemdirbio ir mokytojo – skaudėtų.

Mokslininkai paskaičiavo, kad nustojus teršti Baltijos jūrą ji pati išsivalytų tik po trisdešimties metų. Ar tai reiškia, kad šiandien valgome užterštą žuvį?

Žvejo gyvenimo būdas yra žvejyba. Aš tikiu laukine žuvim. Kad ir kokiam užterštam vandeny ji gyvena, vistiek turi laisvę rinktis, ką valgyti. Kitaip nei karpis tvenkinyje, kuris turi greit užaugt, kad jį galima būtų parduot. Tvenkinio žuvis yra produkcija, ji šaldoma po kelis kartus. Mes gaudom mažais kiekiais, valgom šviežią žuvį. Šiandien stintų parsinešu – rytoj kepu. Žuvies užterštumas abiem atvejais – panašus, tik kai kelias iki skrandžio ilgesnis, dar dingsta ir gerosios savybės. Manau, kad čia nėra išeities. Bet kokiu atveju, valgant maistą kažkokios taršos jame bus. O mes nebrukam savo žuvies per prievartą.

Mokslas pastaruoju metu yra linkęs su žvejais bendrauti, tyrimų reikmėm prašosi pagalbos. Žvejas yra praktikas, jis kasdien būna vandeny. Dvejus metus su vienu mokslininku matavom sūraus vandens įtaką žuvims. Prie savo tinklų laikėm pririšę aparatus, kurie matuodavo vandens šilumą, sūrumą, rašydavom, ką pagaunam. Taip pat Baltijos jūroj daug dirbam su ornitologais.

Kokią matote tradicinės Kuršių marių žvejybos ateitį? Ar po dvidešimties metų Neringoje dar valgysime žuvį?

Taip, gal kitokią, bet valgysim. Žvejybos tradicijos kinta. Jau dabar žvejų bendruomenė yra labai maža, ji sensta. Yra kelios žvejų šeimos, daugumai – per penkiasdešimt metų. Natūraliai nyksta papročiai ir net receptai. Mano senelis šaltuoju metų laiku gaudydavo žiobarus – tada jie tinkami sūdymui, vytinimui. Dabar yra šaldikliai, gali užšaldyt rudenį. Gamta vistiek keičiasi: dabar srovės kitokios, dugnas kinta. Manau, ateityje nusipirkti žuvį iš žvejo, iš mažos krautuvėlės, bus vertybė. Kaip prieš šimtą metų. Svarbu, kad mes patys neišnyktume per tą laiką.

Kai kurie žmonės kalba apie verslinės žvejybos draudimą, argumentuodami tuo, kad žuvis – užteršta. Bet juk teršia tas pats žmogus. Daug suvaržymų dabar žvejams. Suvaržyti yra trumparegiškas sprendimas. Nesakau, kad nereikia kontrolės. Reikia prisižiūrėt išteklius – žuvis turi užaugt iki reikiamo dydžio, todėl apribojimai turi būti. Bet jeigu nuo rytojaus uždraustų žvejybą, netikiu, kad atsirastų žymiai daugiau žuvies.

Tai yra kur kas kompleksiškesnė problema, į ją reikia įsigilinti. O tokie draudimai yra politizuoti.

Norisi tikėti, kad ilgainiui valstybės strategija pasikeis. Kad prieš leidžiant pramoninę gamybą jautriose teritorijose, pirma bus imtasi veiksmų gamtai apsaugoti. Dabar yra atvirkščiai: pirma padaroma, o tada dešimt metų galvojama, ką daryt su žala.

Aš tikiu aplinkosauginėmis iniciatyvomis, idėjiniais žmonėmis, bet pramonei neparanku spręsti taršos problemą. Tu negali nugalėti pramonės. Nusiperki daiktą, kuris yra dėžėj, tada putplasty, o kiekviena detalė – plastike. Ar tu tiki, kad nugalėsi farmacines kompanijas? Kai atsikeli pagiriotas ir spaudžia galvą – pirksi tuos vaistus.

Tikiu, kad pokyčiai bus, bet tolimoj ateity. Kai mes užauginsim vaikus, kurie eis į parduotuvę su stikline tara, kaip prieš penkiolika metų.

Žymos: | | | | | | | | |

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Aplinkosauga

Kuršių mariose pastebėtos kritusios žuvys

Praėjusią savaitę Aplinkos apsaugos agentūros Hidrologinių tyrimų skyriaus atliktų hidrologinių matavimų duomenys parodė, kad deguonies koncentracija pasiekė vandens telkiniuose gyvenančioms ...
2024-05-28
Skaityti daugiau

Miestas, Svarbu

Klaipėdos ambicijos prie marių: nuo kalbų iki pirmųjų popierių - beveik dveji metai

„Turi būti tikslinami Karaliaus Vilhelmo kanalo sujungimo su Kuršių mariomis konkretūs sprendiniai”, – rašoma „pietinio pocentrio Stariškių rajone” galimybių studijos ...
2024-05-27
Skaityti daugiau

Miestas

Smiltynės gatvės projektavimas sustabdytas atbuline eiga

„Stabdyti sutarties vykdymą nuo 2023 m. lapkričio 29 d. iki 2024 m. liepos 1 d.”, – tokį susitarimą šių metų ...
2024-05-26
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This