Esam pafrontės šalis. Nenoriu rašyti per aštriai, kad ant slenksčio stovi karo pamėklė. O tuo tarpu bibiais matuojamės ir šūdais svaidomės. Atsiprašau skaitančiųjų už tokią leksiką. Tai – tik citatos.

Kaip tai sustabdyti? Kaip sustabdyti neapykantą, kiekvieną dieną augančią geometrine progresija? Kaip sustabdyti tuos, kurie privatizavo meilę Tėvynei ir patriotizmą?

Sakyčiau, reikia duoti į teismą už kiekvieną pavadinimą vatniku ar apkaltinimą, kad Rusija pinigus už kažką moka. Juk jeigu Vanagaitės knygą uždraudė, tai gali ir uždaryti kanalus, jeigu jie yra antivalstybiniai ar užkardyti asmenis, jeigu jie užsiima antivalstybine veikla. Ir viskas. Ir taškas. Visa kita yra šmeižtas ir mūsų valstybės naikinimas iš vidaus. Valstybės skaldymas iš vidaus, valstybės priešų gaminimas pjudant žmones it šunis, kol, žiūrėk, kuris įvarytas pjudymo į kampą ir tikrai žvėrimi pavirs.

Aš esu niekas. Norėčiau turėti balsą, į kurį įsiklausytų. Pasakyčiau tik: sustokite! Prisiminkite, kaip pernai, Rusijai užpuolus Ukrainą, visi buvome vieningi. Visas Seimas, nežiūrint kokiai partijai kas priklausė.

Negesinkime žodžio laisvės. Nebijokime kitokios nuomonės. Juk tikrasis liberalizmas tai ne pasipiktinimas kelnių kišenių skirtumais vyrams ir moterims, o gebėjimas girdėti kitą.

Kaip gamtoje trimeriu skutant vejas išnaikinama biologinė įvairovė ir įsigali monokultūra, kuri paima visą resursą, kuri užgožia bet ką, kas sugeba dar pakraštėlyje sudygti, taip ir sociopolitiniame gyvenime dialogo nebuvimas priveda prie politinio kraštovaizdžio plokštumo.

Kiekvienais metais valdžia bijo Kovo 11-ąją kalbančiųjų – ojė, vėl kas nors pasakys ką nors ne taip, kaip reikia. O tada įvyksta net keisčiausias dalykas – Landsbergis pasako ne taip (dar iki K11). Atsiprašo po kurio laiko. Žiūrėkit, kas vyksta, netgi maestro nebepataiko į toną!

Šiomis dienomis vis galvoju apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Apie Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatus. Salėje nenuskambėjo jokie įžeidžiantys žodžiai net tada, kai 6 lenkų frakcijos nariai nebalsavo už Nepriklausomybės paskelbimą. Nieks jų neišvadino jokiais vatnikais. Tai didi pamoka mums, kurią turime išmokti.

Vienas iš susilaikiusiųjų taip paaiškino situaciją: „Tie, kurie organizavo nepriklausomybės atstatymą, neparodė nė menkiausio dėmesio mūsų lenkų grupei. Mes pasijutome nereikalingi. Yra rusiška patarlė „Bez liubvi – mil nebudeš“ („Be meilės – mielas nebūsi“) – tai ir atspindi mūsų lenkų situaciją tuo metu, tuose posėdžiuose. Mūsų nuomonės niekas neklausė, todėl mes tarpusavyje pasitarėme ir nusprendėme balsuodami susilaikyti. Likome šiuo klausimu neutralūs.”

Jų likimai susiklostė įvairiai – vieni atsiprašė suvokę klaidą ir dirbo Lietuvai. Bet buvo ir pasukusių į „Jedinstvo“.

Tai pavyzdys, kad esantys valdžioje neturi teisės niekinti kitokios nuomonės, atstumti ją išsakantį. Už situaciją šalyje visada atsakinga yra valdančioji politinė dauguma.

Taigi, ji ir turėtų stabdyti visą tą moralinį dance makabre, kuris šiandien jau įsisiautėjo iki pavojingos ribos.

Nūdienos bėda yra ir moralinio autoriteto nebuvimas. Neapykantą sėję, ją ir pjauna…