Kai Klaipėdą, kaip prognozuojama, užlies dėl šiltnamio efekto kylantys visų pasaulio vandenynų vandenys, liks kyšoti tik tas vienintelis parkomatas.
Stovi jis nūnai kaip Trakų pilis – nors amžiai bėga, bet griūvančios sienos kas dieną nebyra, apleistos ir vienos. Mat, seniai subyrėjo ir parkomato neužgriuvo.
Nes parkomatas yra toks jau kiets daikts: kiek kas rovė – neišrovė. Spyrė – neišspyrė. Naikino – nesunaikino. Žadėjo panaikinti rinkliavą – nepanaikino. Niekur pasaulyje. Kokią valdžią beišrinktum, ką bežadėtų, parkomatai išliks. Ir jų vis daugėja, jie bus vis tvirtesni, vargšų vairuotojų nelaimei.
Spyglio moralas: neverkite, broliai ir sesės. Kai pakils tas tvanas bus iš ko naujajam Nojui arką suręsti.
O ar kas nors gerai pritrynė ausis „vargo archeologams”, kurie viduryje senamiesčio iškniso daugybę duobių ir po savo tyrimų užmiršo jas užkasti, palyginti, ir nors žolyte užsėti, kol kas nors kada nors bus statoma tame plote?