Kovą viešai pasižadėjau savo šeimai, kad ji nuo šiol manęs turės daugiau, kad mažinsiu savo darbo apimtis „Atviroje Klaipėdoje“ ir šio pažado bandau laikytis, nors iš tiesų pats sunkiausias darbas yra su savimi, bandymas keisti savo įpročius.

Po šios viešos žinutės sulaukiau vienų šviesių verslininkų (taip visada vadinu tokius verslo atstovus, kuriems svetima praktika finansų pagalba įsigyti žiniasklaidos palankumą) klausimo – ar ketinate užsidaryti, ko reikėtų, kad „Atvira Klaipėda“ išliktų bent tokiame pačiame lygyje, kuriame buvo iki šiol.

Prisipažinsiu, kad pirmiausia labai nustebau – tikriausiai ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti atvejus, kai pagalbą pasiūlė, o ne pačiam reikėjo eiti ir prašyti paramos. Tada jau suformulavau atsakymą – reikia dar vieno rašančio žmogaus.

Sulaukęs pažado kurį laiką prisidėti, prisiminiau vieną jauną žmogų. Rytis Laurinavičius buvo vienas iš šauniausių žurnalistikos studentų, kuriems praėjusiais mokslo metais man teko dėstyti Klaipėdos universitete. Paklausiau jo, gal norėtų prisijungti. Ilgai nemąstęs sutiko.

Rytis

„Gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Šiuo metu studijuoju, esu paskutinio kurso žurnalistikos studentas Klaipėdos universitete. Nors dar tik studentas, bet planuoju čia „Atviroje Klaipėdoje“ atlikti ne studentiškus darbus. Man pačiam įdomus yra interviu žanras. Bandysiu kalbinti ne tik svarbias pareigas užimančias asmenybes, bet ir paprastus klaipėdiečius, kurių istorijos kartais vertos kino filmų siužetų”, – keletą sakinių apie save brūkštelėjo Rytis, turintis ir idėjų, ką būtų galima pakeisti „Atviroje Klaipėdoje“.

Nors ir negaliu jam pažadėti aukso kalnų, tačiau ir lepinti nežadu – Rytį kviečiausi tam, kad padengtų tai, nuo ko pats bandau atsitraukti. Prisimindamas jo darbą paskaitų metu neabejoju, kad jis sugebės ir susitvarkys.

Tad tie, kuriems rūpi „Atvira Klaipėda“, nuo šiol savo eurą gali investuoti ir į Rytį, žurnalistikos ateitį.