Keli ukrainiečių intelektualai „Youtube” platformoje leidžia laidą „Alfa ir omega”. Rekomenduoju: dažnai ten visai nelėkštai kalbama apie šalies ateitį po dabar vykstančio karo. Kartais pasigailiu, kad tokio lygio diskursas Lietuvoje yra labai kūdas. Nors visai praverstų.

Ta proga prisimenu kažkieno sakymus, kad per savo nepriklausomybę išaugo neblogų verslininkų, puikių vadybininkų, tačiau dėl intelektualų yra daug prasčiau.

Prieš kelias dienas anos laidos autoriai pradėjo ypač įdomią diskusiją, kurią galėtume apibrėžti taip: „Ką po karo daryti su šalies piliečiais kolaborantais”. Prie diskusijų stalo jie pasikvietė pirmosiomis Rusijos sukelto karo Ukrainoje dienomis okupuoto Melitopolio miesto mero patarėją Igorį Simonenką.

Sergejaus Malgakovo (ТАSS) nuotr.

Viena vertus, diskusija padėjo įsivaizduoti, kokios sudėtingos problemos laukia šiuo metu kariaujančios šalies po labai tikėtinos jos ginkluotųjų pajėgų pergalės. Kita vertus, man pasirodė labai įdomi prelegento pateikti vertinimai apie tai, kokio socialinio pjūvio žmonės tapo okupantų rėmėjais ar bendradarbiais. Pasirodo, 90 proc. Melitopolio mokytojų atsisakė bendradarbiauti su okupacine miesto administracija. Lygiai tokia pati dalis verslininkų tapo kolaborantais.

Dar vienas akcentas, kuris man pasirodė įdomus: ponas Simonenka pasakojo, esą su okupantais bendradarbiauti nenorintys Melitopolio miesto ir aplinkinio regiono žmonės, esant noro ir pasiryžimo, gali nesunkiai išvykti. Kad ir į Europą: Latviją, Lietuvą, Lenkiją. Žinoma, sumokėję įspūdingą sumą už kelionę.

Naršyti internete ilgai neteko. Visai netrukus radau keleivių pervežimo kompanijos „DonUkrBus” svetainę, kurioje buvo siūlomos kelionės ES šalių kryptimi ne tik iš Melitopolio, bet ir kitų Rusijos kariuomenės šiuo metu okupuotų Ukrainos miestų – Mariupolio, Berdiansko, Donecko, Kachovkos.

Viskas taip ir yra – autobusai iš Melitopolio per Mariupolį į Lietuvą ir Lenkiją išvyksta kasdien. Tik apie tikslų maršrutą, laiką, tarpinius sustojimus beigi kainą nepranešama ir siūloma skambinti svetainėje nurodytais telefonais.

Bandau. Atsiliepia vyriškas balsas, kuria prisistatau esąs iš Lietuvos ir imu sekti pasaką apie tai, kad mūsų šeima nusprendė į Vilnių pargabenti giminaitę, kuris dabar gyvena Berdiansko uostamiestyje.

„Nėra problemų, – sako man kitame laido gale, – kelionė į Vilnių kainuoja 300 JAV dolerių, trunka apytikriai dvi paras, jums reikia apsispręsti dėl datos, suderinti ją šiuo numeriu, o prasidėjus kelionei, jums bus nurodytas autobuso vairuotojo banko kortelės numeris, į kurią reikės pervesti pinigus”.

Dar išsiaiškinau, kad kelionė iš okupuotų Ukrainos regionų į Vilnių vyksta per Rusiją (Rostovą prie Dono, Maskvą), ir Latviją (Rezeknę ir greičiausiai Daugpilį) – apie tikslų kelionės maršrutą informuosiąs tas pat autobuso vairuotojas. Dar viena vairuotojo misija – informuoti keleivius, kurioje Vilniaus miesto dalyje autobusas sustos, kad žinotų, kur keleivius gali pasitikti jų laukiantieji.

Žodžiu – jokių problemų. Jeigu ką nors bent kiek šokiruoja kelionės kaina, skubu raminti: pačioje karo pradžioje Odesoje už vietą autobuse ligi Moldovos sostinės Kišiniovo (kuris palyginti netoli) buvo prašoma ir 500 dolerių. O čia iš okupuotos teritorijos, kone per pusę Rusijos ir beveik be filtracijos procedūrų grėsmės.

Dėl filtracijos niekas nesiima garantuoti: nežinia, kas šaus kuriam nors rusų pareigūnui, tarkime, pavartyti, ką turite savo išmaniajame telefone, ką rašote socialiniuose tinkluose ir t.t.

Dėl to apima dvilypis jausmas. Pažiūrėjus vienu kampu, kyla klausimas, ar tokia paslauga yra visiškai legali. Nes ES reikalinga speciali keleivių pervežimo transporto priemonėmis licencija.

Vilniaus autobusų stotyje informacijos apie maršrutus iš Melitopolio ir kitų okupuotų Ukrainos miestų, suprantama, nėra. Ir vargu, ar tokie autobusai į stotį užsuka bent vienu ratu. Nespėjau paklausti (tik po to šovė į galvą), ar tokie vežėjai apdraudžia savo keleivius, tačiau spėju, kad šiuo požiūriu tai yra ne tik kad pilka, o visiškai juoda zona.

Vis dėlto vertinant visiškai kitu požiūriu – ačiū Dievui, jeigu tokių galimybių ištrūkti iš Rusijos okupuotos teritorijos vis dar yra. Ir jomis gali pasinaudoti tie ukrainiečiai, kurie nenori prisitaikyti prie okupantų režimo.