Žinomą Ukrainos apžvalgininką-tarptautininką, visuomenės veikėją ir žurnalistą Andrejų Buzarovą pastaruoju metu galima sutikti ne tik jo gimtosios šalies miestuose, bet ir daugelyje Europos šalių.

Klaipėdoje jis užmezgė ryšius su uostamiesčio universitetu, pristatęs mokslinį darbą apie Ukrainos pabėgėlių integraciją Europos Sąjungoje.

Daugelio ukrainiečių gyvenimas radikaliai pasikeitė po agresyvaus Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Andrejau, kuo jūs užsiėmėte iki 2022-ųjų vasario 24-osios?

Iki karo dirbau žurnalistu bei domėjausi vidaus konflikto Donbase aspektais. Daug metų bendradarbiavau su įvairiais leidiniais visuomeniniais pagrindais, rašiau straipsnius, o pastaruosius penkerius metus užsiėmiau tarptautine žurnalistika, rašiau publikacijas geopolitinėmis, tarptautinių santykių temomis. Žinoma, labai daug keliavau, domėjausi įvairių šalių geopolitika, užsirekomendavau kaip tarptautinių santykių žurnalistikos ekspertas.

Ukrainoje pirmiausia esu žinomas kaip visuomenės veikėjas, palaikantis ir ginantis iš okupuotų teritorijų perkeltų žmonių teises. Pastaruosius trejus metus, maždaug nuo 2019 iki 2022 metų, didžiausią dėmesį skyriau visuomeninei pagalbai iš vadinamųjų Donecko ir Luchansko liaudies respublikų pabėgusiems žmonėms.

Pavyzdžiui, jau po pirmosios Rusijos agresijos 2014-aisiais iškilo gyvenamojo būsto problema. Apie 2 mln. žmonių tapo vadinamaisiais vidaus persikėlėliais, nusprendusiais likti Ukrainoje. Daugiausiai jų atvyko į Kijevą, Kijevo sritį, Irpenę, Bučą. Daug žmonių apsigyveno centrinėje Ukrainoje, jie išvyko iš okupuotos Donbaso dalies į neokupuotą – Mariupolį, Kramatorską, Bachmutą. Tie žmonės tikėjo, kad okupuotos teritorijos grįš Ukrainos kontrolėn ir jie galės sugrįžti namo. Pavyzdžiui, Mariupolyje iki 2014-ųjų karo gyveno 400 tūkst. žmonių, o jau 2022-ųjų pradžioje – apie 500 tūkst. Todėl ėmė trūkti gyvenamojo būsto, bet per 8 metus žmonės kažkaip susigyveno, prisitaikė prie naujos realybės: persikraustymų, pasikeitusio darbo, būsto nuomos ir kt.

Aš manau, kad tie Ukrainos politikai, kurie užsiiminėjo persikėlėlių reikalais, nepateisino vilčių. Jų pagalbos labai trūko, integruojant žmones naujose vietose. Esu giliai visas šias problemas išstudijavęs, ta tema rengiau ir spaudos konferencijas, ir rašiau mokslinius straipsnius. Ir su visu šių žinių bagažu atėjau į 2022-ųjų vasarį.

Save laikote ir mokslininku-tyrėju, ir žurnalistu?

Taip, net apsigyniau daktaro disertaciją. Kartu ir studijavau, ir kandidato disertacijai ruošiausi dar Donecke, kur 2010- aisiais baigiau aspirantūrą. O socialinės filosofijos daktaro laipsnį gavau jau po daugelio metų Žaporožėje. Mano daktaro disertacijos darbo tema susijusi su Rytais, demokratijos kūrimu arabų šalyse, šių šalių politizavimu. Kartu iki 2014-ųjų dar rašiau knygas Ukrainos etnografinių regionų klausimais.

Į žurnalistiką atėjau 2009 metais, nuo 2013 metų esu Ukrainos žurnalistų sąjungos narys, žodžiu, rašymo įgūdžius praktikuoju seniai. Vėliau perėjau prie video, tinklaraščio kūrimo – to, kas būtina tarptautininkui, nors pradėjau kaip tradicinis žurnalistas nuo straipsnių rašymo. Po aspirantūros įstojau į Ukrainos užsienio reikalų ministerijos Diplomatijos akademiją, kur įgijau vertingų žinių užsienio politikos tema, tapau užsienio politikos magistru. Visas šias žinias naudoju tarptautinėje žurnalistikoje, galiu profesionaliai analizuoti procesus.

Valstybės tarnyboje nedirbau, darbavausi visuomeninėse struktūrose, po 2019-ųjų tapau visuomeniniu Aukščiausiosios Rados konsultantu okupuotų teritorijų klausimais, bendradarbiavau su daugeliu institucijų.

Prasidėjus antrajam, 2022-ųjų metų karui, viskas pasikeitė. Savo žinias ir įgūdžius galėjau skirti Ukrainos humanitarinei pagalbai, nes turėjau daug pažinčių ambasadose, fronte ir nusprendžiau šiuos ryšius išnaudoti savo tėvynės labui.

Kada pradėjote užsiimti humanitarine pagalba, kas jus tam paskatino ir kas jums padeda?

Pradėjau praėjusių metų kovą, o postūmį man suteikė nedidelė lietuviška organizacija iš Kauno „Saulės smiltys“, su kuria mane supažindino vadinamieji dvigubi persikėlėliai iš Donbaso. Jie pirmą kartą persikraustė į šalia Kijevo esančius Brovarus, o praėjusiais metais atsidūrė Kaune. Jie man paskambino, prašydami padėti iškrauti humanitarinę pagalbą. Po to teko padėti antrą kartą, trečią. Pamačiau, jog tai prasminga veikla, ypač jei ją tinkamai organizuoji ir pagalbą nukreipi ten, kur jos labiausiai reikia.

Viską reikia daryti profesionaliai: suburti savanorių komandą, išsinuomoti sandėlį ir visą veiklą centralizuoti. Aš jau tada, kovą, supratau, jog šis karas truks ilgai – ne veltui, matyt, mokiausi. Ne visi tai suprato, o šiuo metu karas turi tendenciją tapti giliu regioniniu konfliktu.

Ką turite omeny, kokią įvykių eigą matote ateity?

Konfliktas persikels už Ukrainos ribų, jis gali paliesti Moldovą, Sakartvelą, Kazachstaną, Lietuvą, Lenkiją. Šiuo metu jau galima tvirtinti, jog taip gali atsitikti. Beje, kol kas aš nekalbu apie ginkluotą konfliktą – tai geopolitinis klausimas, kalbu apie tendenciją.

O grįžtant prie humanitarinės pagalbos, supratau, jog visa tai užtruks. Ir net jei karas baigtųsi rytoj (viskas šiame gyvenime įmanoma), Ukrainai pagalbos dar reikės ilgą laiką. Todėl, įkvėptas Lietuvos ir Lenkijos, Latvijos ir Estijos pavyzdžių, ėmiau veikti. Minėtos šalys labiausiai iš visų padeda Ukrainai, nepriklausomai nuo jų pačių finansinių galimybių.

Sukūrėte savo humanitarinę organizaciją?

Ne, dirbu su įvairiais Ukrainos fondais kaip viešas asmuo. Nėra prasmės kurti savo organizacijos, paprasčiau kaip atstovui dirbti su tomis organizacijomis, kurios jau turi susikūrusios aukštą pasitikėjimo indeksą – tada niekam nieko nereikia įrodinėti. Su jomis bendradarbiauju kaip savanoris, pvz., bendradarbiaujame su Maltos ordinu ir jos padaliniais, nes užsienio fondai pirmenybę teikia solidžioms organizacijoms, o aš esu jų komunikacijos atstovas. 2022-ųjų balandį pavyko įsteigti štabą Užgorode – įrengti biurą, sandėlį, suburti savanorius. Atvykęs į Ukrainą, pirmiausia važiuoju ten. Nuolat humanitariniais tikslais kursuoju maršrutu Ukraina- Europa.

Kaip atsidūrėte Klaipėdos universitete?

Tai labai įdomi istorija. Klaipėdos universitetas kelis kartus į Nikolajevą siuntė humanitarinę pagalbą. Šioje aukštojoje mokykloje dar nuo karo pradžios užmezgiau tvirtus ryšius su rektoriaus pavaduotoju užsienio ryšiams. Sužinoję, kad esu Lietuvoje, paprašė atvykti į Klaipėdos universitetą. Susitikimo su rektoriumi metu jo paklausiau, ar ukrainiečių mokslininkai gali kokiu nors būdu prisidėti bendradarbiaujant su universitetu ir man pasiūlė bandyti parašyti mokslinių straipsnių. Mane tai sudomino.

Beje, iš visos Europos Sąjungos Lietuvoje ukrainiečiams sudarytos geriausios sąlygos praktiškai visose srityse. Ypač sklandžiai vyksta ukrainiečių adaptacija ir integracija į vietos bendruomenes, mokslininkų bendradarbiavimas. Tai sakau ne kritikuodamas kitas šalis, o remdamasis savo tyrimų rezultatais – ką tik apie tai parašiau mokslinį straipsnį.

Lietuva, Latvija, Estija, beje, neturėdamos tiek finansinių resursų, kiek jų turi kitos Europos šalys, ukrainiečiams padeda labiau nei daugelis didžiųjų Europos šalių. Tai faktas. Matyt, tam dar įtaką daro ir gilios istorinės nuoskaudos. Kokiai nors Austrijai ar Prancūzijai tenka ilgai pasakoti apie karą, kuris vyksta „kažkur ten”. Tokia pusiau neutrali kai kurių šalių politika nepasiteisino, bet tai jau būtų kito pokalbio tema.

Būdamas Klaipėdos universitete įsitikinau, jog šis bendradarbiavimas tęsis ne tik su manimi, bet ir su kitomis Ukrainos aukštosiomis mokyklomis.

Kokiems galimiems geopolitiniams iššūkiams turėtų ruoštis Lietuva?

Kaip minėjau, manau, jog yra nemaža tikimybė, kad konfliktas neapsiribos tik Ukraina. Dar 2022-ųjų birželį prognozavau, kaip įvykiai vystysis kituose aštuoniuose karštuosiuose taškuose. Buvau teisus dėl Tadžikistano, Kirgizijos, Balkanų, Sakartvelo ir kitų šalių, kuriose kilo protestai. Manau, kad Švedija, Suomija ir Baltijos šalys patenka į rizikos zoną, nors jas ir saugo NATO.

Kodėl taip teigiu? Karinė NATO de facto pagalba yra aktyvi, bet po pusės metų ar metų viena Ukraina nebebus pajėgi priešintis Rusijai, Baltarusijai ir Irano dronams. Bruzda ir Kinija. Vakarai bus priversti palaikyti Ukrainą, tegul ir be didelio noro. Rizikos zonomis taps Kazachstanas, Moldova, Sakartvelas ir visos šalys nuo Baltijos iki Juodosios jūros, t.y. Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Rumunija, Bulgarija. Tuo metu Baltarusiją Rusija panaudos kaip Europos Sąjungos destabilizacijos placdarmą. Nors tendencijos ir liūdnokos, bet aš neteigiu, jog būtinai kils karas.

Tačiau dar yra Iranas, Izraelis, Artimieji Rytai, Palestina, kur sukoncentruoti dideli ginkluotės kiekiai, vyksta visuomenės militarizacija. Ir jokių derybinių prošvaisčių.

Net jei karas Ukrainoje, sakykim, baigtųsi greitai, konfliktas iškart niekur nedings, nes jo šaknys glūdi Rusijos politinio režimo, kurio taip paprastai nesugriausi, gelmėse. Žinau, jog kai kurie rimti Europos analitikai ir politikai mano, jog konfliktą galima išspręsti, pakeičiant Rusijos visuomeninę politinę sanklodą. Bet niekas nežino, kaip tai padaryti ir kas tai galėtų padaryti, ypač žinant, jog Baltarusija, Šiaurės Korėja ir Iranas atvirai palaiko Rusiją.

Nepamirškime ir Kinijos. Mano nuomone, tai gana pavojinga koalicija, juoba kad praktiškai visos šios šalys turi bendras sienas. Ko nepasakysi apie Europos ir Šiaurės Amerikos šalis. Todėl, mano nuomone, šiais metais pirmiausia turime ruoštis galimam rimtam situacijos Ukrainoje pablogėjimui. Visi apie tai kalba.

Bet Rusija strategiškai jau yra praradusi ir Ukrainą, ir Rytų Europą, todėl nematau jai tolimesnio tikslo okupuoti kitas Ukrainos teritorijas. Koks tikslas okupuoti tas teritorijas, kuriose tavęs gyventojai nepalaiko? Dėl imperialistinio karo, ekspansijos?

Jau de facto milijonai Ukrainos žmonių gyvena Europoje, tad visiškai įmanoma, jog Europos Sąjungos rėmuose gali rastis naujos organizacijos, kurias galėtų sudaryti, pavyzdžiui, Ukraina, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija. Tos šalys, kurios jau pradėjo integracijos procesą. Man rodos, kad Europa sugalvos naujas ukrainiečių, baltarusių ir net nuo Rusijos režimo pabėgusių rusų integracijos formas. Europa turi mąstyti apie Baltarusijos ir Rusijos ateitį, apie poveikį visuomenės nuomonei postsovietinėje erdvėje.

Svarbiausia, kad Europos, pirmiausia, Baltijos šalys jau įsitikino, jog padėdamos Ukrainai, jos kartu gina ir save. Ir būdamas Vilniuje, esančiame netoli sienos su Baltarusija, ar Kuršių nerijoje, besiribojančioje su Rusijos federacija, supranti, jog Lietuva yra geopolitiškai pavojingoje vietoje. Taip, karinių veiksmų gali ir nebūti, bet nuolatinio konflikto grėsmė išlieka.