Choreografinių miniatiūrų programa „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, universalia judesių ir muzikos kalba pasakojanti apie Klaipėdos krašto unikalumą ir nuolat kintančią jo tapatybę, žada malonių staigmenų. Balandžio 29 d., šeštadienį, 18.30 val., Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pristatys ypatingą projektą, skirtą Tarptautinei šokio dienai ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Paskutinės šio sezono premjeros svečiai turės galimybę prieš pasirodymą paskanauti šiame krašte jau nuo XVIII a. vidurio geriamos tradicinės popiečio kafijos. O kad šis proginis kavagėris taptų dar įsimintinesnis, į premjerą žiūrovai kviečiami atvykti, pasipuošę tradiciniais lietuvininkų kostiumais ir su jais įsiamžinti nuotraukose. 

Kaip permainingą Klaipėdos krašto istoriją suprato ir kokį sceninį pavidalą jai suteikė KVMT baleto trupė?

„Klaipėdos praeitis, dabartis ir ateitis neatsiejama nuo gamtos, jūros, jūreivių… Išvysite senoviniais autentiškais rūbais pasipuošusius žmones, atliekančius senovines apeigas, geriančius kafiją, nes tik Klaipėdos krašte ja mėgautasi jau prieš daugiau kaip šimtą metų. Šių dienų klaipėdiečiai mėgaujasi kava, o kuo kvepės ateities Klaipėdos rytai – galima tik spėlioti arba įsivaizduoti“, –mįslingai apie naująją choreografinių miniatiūrų programą pasakojo KVMT vyriausiasis choreografas, Baleto tarnybos vadovas, vienas projekto meno vadovų Aurelijus Liškauskas.  

Tarp daugelio Klaipėdos kraštą apibūdinančių temų ir simbolių, tokių kaip gamtos gaivalai ir su jais kasdien kovojantys, prie jų išmokę prisitaikyti ar net savo naudai pajungti žmonės, kasmet migruojantys paukščiai, potvyniai ir atoslūgiai, miestas ir uostas, svarbi teminė gija šioje programoje tenka būtent kavai, Mažojoje Lietuvoje vadintai kafija.

Kafijos gėrimas buvo labai populiarus visoje Rytų Prūsijoje jau nuo XVIII a. vidurio. Žinoma, kad kafijos mėgdavęs paskanauti Tolminkiemio klebonas ir lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis (1714–1780). Netoli Priekulės gimusios rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) raštuose taip pat randame ne vieną liudijimą, kaip ją, atėjusią pasisvečiuoti pas savo tantę (tetą), vaišindavo kafija: sau ir vyrui teta gėrimo įpildavo į didelį dubenį ir iš jo semdavo, o mažajai Ėvikei – į mažesnį induką. 

Lietuvių ir žemaičių pusryčiams įprastai valgomą sriubą ar košę Mažojoje Lietuvoje išstūmė iš vokiečių perimta mada prieš dienos darbus pasistiprinti kafija užsigeriamais buterbrodais (vok. „Butter“ – sviestas, „Brot“ – duona). Antrąkart kafija būdavo geriama kur nors verandoje, sode ar namuose ketvirtą valanda popiet, dažniausiai užsigardžiuojant tradiciniais Rytų Prūsijos kepiniais: vofeliais (širdutės formos vafliais), krafais (spurgomis), krendeliais (riestainiais), meduoliais, anyžiniais sausainiais, štrudelio, štroizelio ar kokio kito pyrago gabalėliu. 

Kiekviena lietuvininkė turėjo savo paslapčių ruošiant šį tradicinį gėrimą, todėl dažnai galime išgirsti skirtingus kafijos virimo receptus. Miestuose gyvenę Rytų Prūsijos lietuviai turėdavo galimybę gauti iš Tilžės ar Karaliaučiaus parvežtos tikros kavamedžio pupelių kavos, o kaimuose – kas kaip turėjo. Mažiau pasiturintys gerdavo balintą miežių salyklo, skrudintų ir maltų miežinių, kvietinių, ruginių kruopų, ąžuolo gilių ar paprastųjų trūkažolių (cikorijų) šaknų kafiją. Todėl verta pašmekioti (paragauti) įvairių rūšių kafijos ir išsirinkti mėgstamiausią pagal savo skonį!  

Balandžio 29 dieną teatro kolektyvas kviečia ne tik išvysti premjerą, bet ir šiek tiek anksčiau atvykus į Žvejų rūmus nuo 18 valandos išgirsti pasakojimą apie šį gėrimą, pasivaišinti tradicine kafija ir projekto rėmėjų – kavos skrudinimo namų „Musangas“ – paruošta ekologiškų pupelių kava. Po šio popiečio kavagėrio nuo scenos galimai irgi pakvips kava…