„Aš augau kartu su tais žmonėmis, kurie buvo prijungti prie Lietuvos, kurie vargo ir kentėjo šitame krašte. Nebuvome jiems labai jautrūs. Mums vis dėlto galbūt reikėjo ne juos prisijungti, o prie jų prisijungti“, – sako „Lino lėlių“ spektaklio „Šišion“ dramaturgas, režisierius, dailininkas ir aktorius Linas Zubė.

Spektaklis, Klaipėdos teatro apdovanojimuose „Padėkos kaukė“ nominuotas Metų spektaklio ir Metų režisieriaus kategorijose ir apdovanotas Metų vaidmens prizu, gegužės 14 d. grįžta į Klaipėdą.

Lėlių spektaklis suaugusiems, pasakojantis apie senųjų Klaipėdos krašto gyventojų likimus, sukurtas ieškant asmeniškos prieigos ėmusis nepatogios ir viešajame diskurse primirštos temos – pokariu vykdytos Klaipėdos krašto autochtonų kolonizacijos ir naikinimo pasekmių analizės. „Šišion“ lėlių teatro priemonėmis permąsto vietinių Klaipėdos krašto gyventojų išstūmimo ir naikinimo procesą pokariu bei išlikusiųjų gyvenimus sovietmečiu ir ankstyvaisiais nepriklausomybės metais.

Spektaklyje L. Zubė pasakoja tikrą, asmenišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, žemaičių šeimos vaikas, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atkilusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties, kaip naujakurio, atsakomybę šioje istorijoje. L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pateikia kaip pavyzdį, atskleidžiantį, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.

„Aš žinau, kad kalbėti vokiškai išmokau anksčiau negu lietuviškai, nes mano kaimynai buvo [šišioniškiai]. Bet tada mano draugas pradėjo eiti į mokyklą, išmoko lietuviškai ir aš visai pamiršau tą kalbą. Augdamas tose apylinkėse akivaizdžiai mačiau, kaip šitie žmonės atrodė ir kaip daugelis iš jų baigė. Užtat spektaklyje yra tokia idėja, kad jie visi yra juodvarniai. Kaip toje pasakoje, kada pamotė atėjo ir pasakė, „kas čionai nereikalingas, juodvarniais tegul juodaisiais skraido“ – maždaug, jums čia kaip ir nebėra vietos. Galbūt jūs čia ir esat, tačiau turit slėpti savo tapatybę“, – LRT laidai „Ryto Allegro“ sakė spektaklio autorius.

„Aš dar pamenu iš vaikystės Klaipėdoje – iškasė gatvę, šiluminę gatvę klojo. Įlipau į tą griovį – ten toks daužytų lėkščių sluoksnis, galbūt net metro storio. Vien tik lėkščių šukės, baltų indų – ištisai visos gatvės. Galim tik įsivaizduoti, kokio masto turėjo būti griuvęs gyvenimas. Jau nekalbant apie jūroje nuskandintą laivą su 9,5 tūkst. pabėgėlių, nuo fronto besitraukusių iš Klaipėdos, to laivo pavadinimas „Wilhelm Gustloff“. Jeigu pamenat, kiek Titanike žuvo žmonių, tai galim palyginti dviejų tragedijų mastus – viena tragedija žinoma visame pasaulyje, o apie kitą daug metų buvo tylima“, – laidoje kalbėjo jis.

Spektaklio scenografiją papildo sceną uždarančios sienos iš marlės – ekranai svaiginančioms Donato Bielkausko vaizdo projekcijoms, kuriose realistiški užliejamų pievų ir sugriuvusių Klaipėdos krašto gyventojų namų vaizdai, pamažu iškraipomi ir moduliuojami keičiant greitį ar mastelį, virsta erdviniu personažų pakeistos psichinės būklės atspindžiu, užsupančiu žiūrovą. Panašiai ir Adomo Zubės sukurtas spektaklio garso takelis. Paremtas dviejų instrumentų – citros ir savaip perkonstruoto akordeono – duetu, jis balansuoja tarp atpažįstamų Klaipėdos krašto dermių ir aštrių, nešvarių išplėstinėmis technikomis sukurtų sąskambių, taip dar pastiprindamas tradicijos mutavimo įspūdį.

„Man buvo svarbu kalbėti apie ten buvusią kultūrą, bet taip pat ir apie jos nykimą, naikinimą, žudymą, žlugdymą“, – sakė spektaklio muzikos autorius.

Rašytoja Astrida Petraitytė spektaklio recenzijoje svarbiame kultūros leidinyje „Kultūros barai“, rašė, kad spektaklio kūrėjams pirmiausia norėtų „padėkoti už istorinės tiesos blyksnį. Pasitelkus vienos šišioniškių šeimos likimą, <…> bandoma paskrebenti mūsų sąmonę ir sąžinę“

Naujausias teatro „Lino lėlės“ spektaklis „Šišion“, apkeliavęs Vilnių, Priekulę ir Dreverną, grįžta į Klaipėdą, kur gegužės 14 d., 18 val. bus rodomas Klaipėdos kultūros fabrike. Bilietus platina bilietai.lt.