Maždaug prieš mėnesį belaukiant konsultacijos pas gydytoją vienoje iš Klaipėdos miesto ligoninių, kone man po nosimi privežė gulinčią ant neštuvų…mirusią senolę.
Na, man taip tada pasirodė: gulėjo nabagė nejudėdama kaip mumija visa apmūturiuota. Nė krust, užmerktom akim. Visgi apsirikau – senolė, pasirodo, dar buvo gyva. Medicinine prasme.
„Čia iš Slaugos ligoninės, įtaria insultą”, – priėjusiam gydytojui atraportavo senolę atlydėjęs vyriškis, galėjęs būti jos sūnumi. Gydytojas nieko nepasakė, pasilenkęs įdėmiai apžiūrėjo nei gyvos, nei mirusios nabagės veidą ir tyliai atsiduso. Tada pakvietė slaugytoją, jai kažką tyliai pasakė. Toji, jau stumdama tą lovą- vežimėlį toliau nuo pašalinių akių, sau pusbalsiu sumurmėjo: „Ir ką dabar mums su ja daryti?”
Labai panašią situaciją šiuo metu jau kuris laikas stebi ir socialiniuose tinkluose aptarinėja visa Lietuva.
Prisipažinsiu, negaliu jos ramiai stebėti. Negaliu matyti, kaip garbaus amžiaus insulto ištiktas žmogus yra… kankinamas ligoninėje.
Taip taip – kankinamas. Nereikia būti mediku, kad suvoktum, jog jei 96 metų žmogų ištinka insultas, tai yra natūralus įspėjimas jam baigti žemiškąjį gyvenimą. Deja, bet šiuolaikinė medicina, dažniausiai, tiesa, spaudžiama artimųjų, sako: nieko panašaus, neleisim, mes jį dar palaikysim, dar mažumėlę pakankinsim – apkaišysim vamzdeliais, pajungsim brangiai kainuojančią aparatūrą, pabadysim lašelinėm…
Tai yra mūsų, IT kartos, mada – neleisti žmogui ramiai palikti šio pasaulio net ir tada, kai ateina laikas su juo atsisveikinti. Nes mes visi paniškai bijome mirties. Nes mirtis mums nėra natūralus procesas.
Tuo metu visiškai kitaip elgdavosi mūsų seneliai ir proseneliai, gyvenę pagal gamtos dėsnius ir jos diktuojamą ritmą. Jie žinojo, jog yra laikas gimti ir yra laikas mirti ir jog abu šie procesai yra natūralūs bei neišvengiami.
Mirtis anksčiau nebuvo demonizuojama, kaip yra dabar, ji buvo priimama natūraliai, kaip gyvenimiško ciklo logiška pabaiga, jei kalbame apie amžių nugyvenusį žmogų.
Žmogus ir gimdavo, ir mirdavo namie, apsuptas artimųjų, jam gerai pažįstamoje aplinkoje. Senolių mirties neslėpdavo net nuo pačių mažiausių vaikų, jie, kaip ir visi, privalėjo su išėjusiais anapus atsisveikinti ir taip natūraliai mokėsi gyvenimo: ne iš knygų, juoba – ne iš telefonų ar kompiuterių.
Mes gi gyvename didžiulių civilizacijos pasiekimų laikotarpiu, teikiančiu mums neįtikėtinai plačias naujųjų technologijų galimybes. Visgi, kaip rodo praktika, su naujovėmis reikia elgtis atsargiai, stengiantis, kad pirmiausia jos nepakenktų tam, kam ir buvo kurtos – t.y. pačiam žmogui, kaip jau kartą atsitiko 1945-iaisiais…
Todėl manau, jog pastangos dirbtinai, priverstinai palaikyti garbaus amžiaus žmogaus gyvybę, jam to galbūt net nežinant, nėra joks gėris ir jokia pažanga.
Kur kas žmogiškesnis ir humaniškesnis poelgis būtų leisti žmogui su šiuo pasauliu atsisveikinti ne gulint tarp šaltų ligoninės sienų apraizgytam laidų bei apsuptam svetimų žmonių, o ramiai savo namuose, įprastoje jam aplinkoje, laikomam už rankos artimiausių žmonių…
tai tikrai didelė problema. Tik nemanau, kad tai mada. Gal greičiau mokslo ir pažangos šalutinis poveikis. Ar įmanoma save nuo tokio kankinimo apsaugoti? Manau galima. Turi būti galima. Reikalingi atitinkami įstatymai. Tai ne autanazija. Turėtų būti kažkas panašaus į valios išreiškimą , kaip dėl organų donorystės. Atsisakymas būti „daržove”. Tik sprendimas turi būti priimtas tada, kai dar yra ir valia ir protas.
Tai kalbėkit apie eutanaziją,kurios nėra, jei žmogus ligoninėje,tai jį ir žiūri,kaip žiūri,bet žiūri.negrįžkit prie senų laikų,kai marinsm namuose,o kam tada medicina,slauga,pagalba.
Koks sutapimas susiskiepijo su visais busteriais ir sveikata pradejo slubuoti kiek krituoliu kiekviena diena pamastykit kodel taip yra
Tik nelabai suprantu autorės pasiūlymo leisti ramiai išeiti? Ir kas dabar trukdo kad ir Adamkienei išeiti? Ta prasme, po insulto palikti leisgyvę lovoj apsišlapinusią, apsikakojusią, nevalgiusią, nes dažnas be zondo nepasimaitina, laukiant smerčio? Sapalionės.
Taip, labai sunku, skaudu paleisti savo artimą, brangų žmogų… Bet toks gyvenimas… Su saule niekas negyvensime…
Labai geras straipsnis, Palmira. Suprantu ir pritariu Tau… Insultas, operacija, sunku suvokti, kad ponia Alma po tokio organizmo nualinimo dar kada nors bus tokia, kaip buvo. Žavėjausi Popiežiaus Jono Pauliaus išėjimu iš gyvenimo. Bet šiurpstu, kaip vaikai, anūkai, paveldėtojai elgiasi su dar gyvybingais, protaujančiais tėvais, seneliais… Kuo greičiau į valdiškus namus, į slaugos ligoninę su amžinąja Donelaičio įstaigos vadove… Joje – 120 dienų „maksimumas” , kitiems… Čia jau kaip susitarsi, ar mokėsi komercine kaina, ar turėsi ir atskirą palatą metams dvejiems. O gal iki išėjimo ir ne senajame antrąjį šimtmetį skaičiuojančiame pastate, o naujesniame korpuse… Panaikintas išskirtiniu buvęs Respublikinės ligoninės Psichiatrijos departamente ar ne ketverius metus veikęs Palaikomos slaugos skyrius. Globos namučių daugėja, slaugos ligoninių, deja, NE.. O statistika tokia, kad tik du nuošimčiai (20 proc.) aštuoniasdešimties ir daugiau sulaukusių žmonių neserga psichinėmis ligomis. Tik tiek…. Ponia Alma bus „gaivinama” iki paskutinio. Bet ar neturėtų žiniasklaida mažiau teikti žinių apie garsiausią Lietuvos ligonę? Tai tikrai ne žinios, tai , nepykit, išėjimo agonija. ..
Ojojoj kaip lengva kalbėti.Vaikai,anūkai turi savo gyvenimus,jei nėra lėšų samdyti slauges,prižiūrėtojas,tai ką daryt,juk jiems reikia dirbt,šeima s išlaikyti,visame pasaulyje yra senelių priežiūra,valstybės pagalba,parama, senovėje,kai troboj kaime gyveno kelios kartos,tai galėjo prižiūrėti,numarinti.Džiaukimės,kad kas dar padeda šiuo klausimu, o ne kritikuokime vaikus,anūkus ir slaugą.
Ir ką mama galvojo, sunku už ją sugalvoti, bet mano kaip sūnaus pareiga- pasirūpinti ja iki paskutinio atodūsio. O kiek per tą laiką mačiau tokių , kuriems artimasis reikalingas buvo, kol notaras į palatą testamentą surašyti neatvyko. Po to nėkart į ligoninę taip ir neužsuko. Ir ką Adamkaus ar Almą gydančių gydytojų vietoje, Palmira, siūlote daryti? Tai va. Kvailos tos kalbos apie „perdėtą” medikų rūpestį, kai jaunesniems vietų ligoninėse negana ir pan. Nesivoliokime dugne.
Ne taip jau seniai ir aš savo mamytę Amžinon kelionėn palydėjau. Po insulto. 7 mėn beveik slaugos ligoninėje „daržove” išgulėjo. Lankiau kasdien, ir ne posyk. Gydytoja man vis: „paleisk ją”. Aš: „ne, ne aš jai suteikiau gyvybę, jai aš jos ir neatimsiu, kaip po to man gyvent?”. Ir tik mano užsispyrimas ir, kaip gydytoja sakė, žavesys „privertė” stengtis mano mamą laikyti kuo ilgiau, tuo pačiu ir mane kasdien matyti 🙂 Gydytoja man vis primindavo: „mes „vaistų” nuo visko turim… Dabar sunku patikėti, bet paskutinį Mamos atodūsio akimirką verkėm visi, gydytoja taip pat… Rūpinkimės, mylėkime vienas kitą, kol esami gyvi, neapleiskime savų ir, rodos, beviltišką minutę, nes įsitikinęs, to reikia ir mus paliekantiems. Ir keista dabar skaityti Jūsų, Palmira, mintis. Niekada taip negalvočiau.
Kaip gydytoja sakydavo, už dar vieną pragyventą dieną jie turbūt bet ką atiduoti galėtų. O kai „prašvisdavo” ir ji prasimerkdavo, neįsivaizduojate, kokioj euforijoj būdavo, pamačiusi mus, anūkus. Šypsena iki ausų…