Kažin koks bepilotis orlaivis (BPO) naktį iš antradienio į trečiadienį atskrido į Maskvos Raudonąją aikštę ir susprogo virš Kremliaus kupolų. Visi įmanomi Ukrainos oficialūs pareigūnai, įskaitant prezidentą Volodymirą Zelenskį, paneigė, kad dronas į Maskvą buvo pasiųstas ukrainiečių kariuomenės ar specialiųjų pajėgų.

Maskva pranešė esanti įsitikinusi, kad BPO operacijos kilmė – ukrainietiška, o atakos tikslas – nužudyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Nors jo pagrindinėje rezidencijoje tuo metu nebuvo. Ponas Putinas esą dirbo Naujojo Ogariovo viloje Pamaskvėje.

Kremliaus propagandos čiulbuonėliai ta proga ėmė kalbėti, esą po tokios atakos Maskvos nebeturėtų saistyti jokie apribojimai neatakuoti Ukrainos prezidento Zelenskio ar jo rezidencijos Kyjive.

Viena vertus, tik iš neoficialių pranešimų galėtų būti žinoma, ar p. Putinas kada nors ir kam nors yra įsipareigojęs specialiai nesitaikyti į Ukrainos lyderį. Tikslesnę informaciją galėtume sužinoti tik po karo praėjus keletui metų.

Kita vertus, nepaisant oficialios Kyjivo pozicijos, šimtu procentų negalėtume atmesti tikimybės, kad BPO į Maskvos centrą paleido ukrainiečių rankos. Ir nebūtinai šios šalies kariškiai ar saugumiečiai.

Prieš kelias dienas sekdamas naujienas iš Ukrainos savo ausimis girdėjau, kaip vienas ukrainietis verslininkas skelbė apie 30 mln. grivnų (apie 735 tūks. Eur) premiją tam, kas gegužės 9 d., Maskvoje, minint Sovietų sąjungos pergalę II Pasauliniame kare Europoje, sugebės į iškilmes nuskraidinti droną su sprogmenimis ir ten sukelti „saliutą”.

Ar gali būti taip, kad kažkas, susiviliojęs tokia nevyriausybine iniciatyva, prieš gegužės 9 d. ėmė treniruotis? Kodėl gi ne. Iškilmingo karinio parado metu palikti p. Putiną jo bunkeryje, kad jis į susirinkusiuosius Raudonojoje aikštėje kreiptųsi nuotoliniu būdu – pagunda. Ir ne ką mažesnė už pasiūlytą premiją. Ypač ukrainiečiams. Juo labiau tuo metu, kada rusų kariškiai be jokių sentimentų raketomis daužo civilius objektus, Rusijos propagandinei televizijai rodant tuos pačius kadrus, tačiau teigiant, esą tai Ukrainos kariuomenė apšaudo „rusiškąjį Donbasą”.

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas tą pačią dieną oficialiai sakė, kad Vakarų šalys turi Ukrainos pažadą partnerių gauta ginkluote neatakuoti Rusijos teritorijos. Girdėjote, ką apie tai pareiškė p. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas? Ogi tai, kad Vokietijos vyriausybės lyderis padėtį turėtų vertinti tuo kampu, kad Donbaso regioną Rusija laiko sava (tai užfiksuota tos šalies konstitucijoje) teritorija, o ukrainiečiai, natūralu, ją apšaudo.

Toks jau Maskvos įprastas būdas: sukelti teisinę difuziją ir visus savo veiksmus aiškinti ją pasitelkus.

Prieš keletą dienų Kremliaus šeimininkas pasirašė savo įsaką, kuris numato, kad tie ukrainiečiai, kurie okupuotose teritorijose (teisinė difuzija apie jokią okupaciją nekalba) nepriims Rusijos pilietybės ir negaus okupavusios šalies piliečių pasų, po poros mėnesių bus deportuoti. Įtariu, kad tokia deportacija nevyks į Ukrainos pusę.

Tokiu būdu žmones okupuotose teritorijose mėginama padaryti lojalesnius okupantams. Ir, galima spėti: jeigu pačiam Putinui radosi reikalas dėti parašą ant panašaus popieriaus, tai reiškia, kad nelojalumo problema okupacinėje zonoje yra ne išsirtinai vienetinė, o masinė. Rusijos pareigūnams kelianti milžinišką galvos skausmą.

Galima būtų prisiminti, kad piliečių pasų dalybos vyko kone visose užsienio teritorijose, kuriose Maskva siekė sukelti pilietinius konfliktus ar net kariauti. Adresai yra žinomi: Moldovos Padniestrė, Gruzijos Pietų Osetija bei Abchazija, Ukrainos Donbasas. Apie šią problemą dar 2009 m. Kryme man pasakojo vienas totorių lyderių – Ilmis Umerovas, kurį Rusijos valdžia po pusiasalio aneksijos buvo įkalinusi.

Gal tik įdomu, kiek mūsų bendrapiliečių yra apsirūpinę Rusijos pasais lengvatiniu keliu?

Apgailėtina, kad Maskva su nepaklusniųjų deportacijos idėja grįžta į Josifo Stalino laikus, kada trėmimais į Sibirą ir kitus neapgyvendintus Sovietų sąjungos regionus mėgino išauklėti tuos, kuriuos laikė negebančiais virsti „lojaliais sovietų piliečiais”.

Vieno kaltinimo ir arešto orderio, gauto iš Tarptautinio Baudžiamojo Teismo, p. Putinui atrodo negana. Kaip ir panašių nusikaltimų buvusioje Jugoslavijoje ar Ruandoje pavyzdžių.