Negailestingai tiksi jo didenybė Laikas. Rodos, dar ne taip seniai buvo visus vienijęs Baltijos kelias, ne taip seniai atkurta šalies nepriklausomybė ir štai – vėl atėjo vertybių perkainojimo metas, mūsų kaimynystėje agresoriui žvanginant ginklais.

Ir tu pats, jei dar esi žiniasklaidos žmogus, nors jau ir nebebudintis prie karštųjų žinių srauto, mintimis vis tiek tebelendi po anuomet Klaipėdoje besisukiojusiais rusų tankais, tebeini rengti reportažų iš „Jedinstvos” mitingų, kurie šiandieniam jaunimui jau nieko nesako.

Tad žurnalistų profesinės dienos proga* grįžkim trumpam į tą karštą Lietuvai būtąjį laiką, kad jei prireiktų dar kartą ginti mūsų laisvę, būtume tvirtesni, vieningesni, susiklausę ir pasirengę.

Štai keletas fragmentiškų prisiminimų iš tuometinio „Lietuvos žvejo” savaitraščio žurnalistų darbo kasdienybės.

Pasiūlė tapti kambuzininke

Baigėsi studijos. Grįžau į žinybinį (jį leido Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas) savaitraštį „Lietuvos žvejys“. Dirbau korespondente. Bet oficialus įrašas darbo knygelėje buvo vertėja, kuria iki tol dirbau neakivaizdžiai studijuodama.

Po diplominių atostogų redakcijos nepažinau. Išvykusį į Sankt-Peterburgą, tuometinį Leningradą, studijuoti partinių mokslų leidinio redaktorių Algimantą Žuką pakeitęs Rimantas Greičius buvo kitokio kirpimo.

Pirmoji pažintis buvo nekokia. Ant vadovo stalo padėjau studijų diplomą ir tikėjausi tapti oficialia žurnaliste. Redaktorius sumurmėjo, kad laisvo korespondento etato nėra. Kaip tai – nustebau. Žinojau, kad į tokias pareigas priimta redaktoriaus žmona (apie tai ūžė visa miesto žurnalistų brolija) ir „pompolitai“ (laivyno kapitono pirmieji padėjėjai politiniams reikalams). Pastarieji apie žurnalistiką nusimanė kaip karvė apie balną. Leidinio vadovas „paguodė“ galįs priimti kambuzininke (laivo virėja). Netekau amo. Atsitokėjusi sumurmėjau: „Geriau liksiu vertėja su žurnalistės diplomu, nei būsiu „paaukštinta“ į laivo virėjas“.

Naujasis redaktorius dievino rašinius apie Antrojo pasaulinio karo veteranus. Mes negalėjome susitaikyti su tuo, kad savaitraštis iš jūrinio gyvenimo leidinio tampa „raudonųjų pėdsekių“ biuleteniu (taip mus ėmė pravardžiuoti kolegos iš „Tarybinės Klaipėdos“). Ta nebyli kova tęsėsi tol, kol redaktorius buvo atleistas iš pareigų.

Iš socializmo į kapitalizmą

Naujasis, iš „Tarybinės Klaipėdos“ atėjęs vadovas Romualdas Norkus į mūsų tarpusavio peštynes nesivėlė. Jis nuo ryto iki vakaro plušėjo prie vertimų. Tikrino, ar viskas tiksliai išversta iš lietuvių į rusų ir atvirkščiai kalbas.

Liaudies išmintis sako – atsargioji višta pirma išsidilgina užpakalį. Taip nutiko ir naujajam redaktoriui. Tikrino, akis pražiūrėjo vadovas.

Deja, beskubėdama vertėja tekstą apie ateitį išvertė taip: pereinant iš socializmo į kapitalizmą. Žinoma, turėjo būti priešingai. Ir pataikyk taip: savaitraščio išleidimo data sutapo su sovietinio saugumo akylai sekama ir sovietmečiu draudžiama švęsti Lietuvos nepriklausomybės data, Vasario 16-ąja!

Kitą dieną redaktorių jau „prausė“ ne tik partkomas (komunistų partijos komitetas), bet ir saugumo „angelai“. Redaktorius grįžo mėlynas. Nurodyta skubiai imtis priemonių.

Ir jų buvo imtasi. Visiems, be išminčių, įpilta po papeikimą. Nesvarbu, ar skaitei tą vertalą, ar ne. Išgyvenome.

O R. Norkus, palikęs „Lietuvos žvejo“ savaitraštį, netrukus grįžo į „Tarybinę Klaipėdą“.

Atgimimo verpetuose

Prie leidinio vairo stojo moteris – Virginija Ruškienė. Buvo jau prasidėjusi Lietuvos nepriklausomybės atgimimo karštinė. Redakcija skilo į dvi grupes. Vieni buvo už Sąjūdį, kiti, rusakalbiai redakcijos darbuotojai, palaikė „Jedinstvo“. Tai „ant TSKP platformos“ grupuotė, kuri sąjunginio pavaldumo įmonėse buvo labai populiari ir aktyvi.

Mums, tikėjusiems Atgimimo idėjomis, buvo aišku, kad reikia eiti ten, kur karščiausia. Žvejybos uoste mitinguoja „Jedinstvo“. Raudonų vėliavų jūra, pykčio perkreipti veidai, grasinimai. Niekis – į pirmą leidinio puslapį! Neišsigandome. Na ir kas, kad šalia redakcijos, Vilties g. 6, kur už poros namų buvo partijos komitetas [dabar – prokuratūra], vamzdžius sukioja sovietiniai tankai, kartas nuo karto juos nukreipdami ir į redakcijos langus.

Laisvė tai laisvė. Lakstymų ir rašymų – per akis. Situacija redakcijoje darėsi panaši, kaip anuomet populiariame sovietų filme „Vestuvės Malinovkoje”. Kai kaime ryte Petliūra (baltieji), o vakare – raudonieji. Arba atvirkščiai. Ypač pipirų iš „ant TSKP platformos” veikėjų Rybporto grupuotės kliūdavo man, atgimstančios Lietuvos palaikytojai.

Atlekia kvapą gaudydamas, buldogo akis panarinęs veikėjas, kumščiu į stalą ir rėžia: „Ką, tautų draugystę pamiršote?! Kokį briedą čia paistote apie Molotovo- Ribentropo pakto priedą, kad Stalinas pardavė Lietuvą ir Pribaltiką? Rusija ir Vokietija ją pasidalino?! Kur tokia nesąmonė girdėta? Nesilaikote tautų draugystės dėsnių! Kodėl iškraipote faktus, tautos pasiuntinius 1940-aisiais Salomėją Nėrį, Justą Palecį, Petrą Cvirką vadinami išdavikais? Kur tai matyta?!”

Sėdžiu kojas parietusi ir galvoju – voš ar nevoš? Aprėkė, paputojo ir kuloku pagąsdinęs – pro duris, į kitą „objektą”.

Nusibraukiu šaltą prakaitą, prieinu prie lango į Vilties gatvę, o ten – raudonžvaigždis tankas vamzdį tai į langus, tai į gatvę taiko. Kas bus – tas. Vėl keliu nuo skambučių įkaitusį laidinio telefono ragelį (mobiliųjų laikas dar buvo toli). Juk laikraštis gyvas, kol yra ryšys su pasauliu.

O čia beatlekiąs ir Sąjūdžio atstovas, jam skubiai reikia, kad pakalbinčiau sąjūdiečių kandidatę į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą žinomą advokatę. Žinoma, kalbinu, žinoma, pilu „paklodę”.

Kitą dieną per parkelį, kuris tada dar nebuvo aptvertas tvora, kaip dabar, atlekia Aldas iš „Tarybinės Klaipėdos”. Stveria į glėbį pusę „Lietuvos žvejo” tiražo su mano publikacija apie būsimą deputatę ir – nei dėkui, nei viso gero! Taip reikia. Revoliucija. Svarbiausia – Lietuva laisva…

Ir tokių neramumų metu redaktorė kažkodėl paliko mus, nusprendusi išplaukti į jūrą. Tas jos noras iš laivo keliauti į laivą ir iš jūros siųsti radiogramas į redakciją apie nuotaikas laivuose, kur dauguma jūrininkų buvo kitataučiai, mums, likusiems krante, skaudžiai atsirūgo.

2023 m. kovas. Iš dešinės: buvusio leidinio „Lietuvos žvejys” redaktorė V. Ruškienė (gyvena Kanadoje), vertėja D. Giedraitienė ir A. Žičkuvienė susitikusios turi ką prisiminti iš bendros žurnalistinės veiklos. Asmeninio archyvo nuotr.

„Puskaj barišnia plavajet”

Redakcijoje įkurta „Jedinstvo“ grupelė ėmė planuoti leidinį imti į „savo rankas“. Kurgi ne. Paimsi tu komunizmo skersvėjų mėtytus ir vėtytus! Kabinetuose – ermyderis. Mums girdint vienas iš kolegų, buvęs jūrininkas rėkia: „Puskaj barišnia plavajet, obojdiomsia i bez nejo (liet.- tegul panelė plaukioja, apsieisime ir be jos). Kitas porina: „Manau, nesunku tą laivyną išparduoti. Neduos Maskva kuro – ir „basta”. Ką daryti? Sąjūdis užsiėmęs valdžios ėmimu, rinkimais, „Jedinstvo“ Žvejybos rajone organizuoja mitingus, o mūsų redaktorė „plavajet”.

Matome, kvepia paraku. Drožiame į šalia buvusią „Jūratės“ kavinę, prie „puškos“. Taip vadinome buvusį paminklą sovietiniams raudonarmiečiams. Dabar tai Lietuvininkų aikštė, o vietoj „puškos“ stovi paminklas Martynui Mažvydui. Tariamės, ką daryti.

Po svarstymų prie kavos puodelio, kitą dieną aš, Adelė Žičkuvienė, ir kolega a. a. Gediminas Griškevičius buvome vienminčių siunčiami pas „generolą“, tuometinį gamybinio susivienijimo, kurio pavaldume buvo ir „Lietuvos žvejys“, direktorių Algimantą Šinkų. Dienotvarkėje du klausimai: kuo skubiau į redakciją grąžinti Virginiją Ruškienę ir leisti ištrenkti lauk virš leidinio pavadinimo sovietmečiu buvusį privalomą šūkį „Visų šalių proletarai, vienykitės!“

Einame – patys save vedame. Trys žingsniai į priekį, du – atgal. Nejausdami kojų pasiekėme „generolo“ kabinetą. Padrąsino jo šilta šypsena. Sėdame prie stalo, klojame savo bylą. Šnekėjome apie viską: nuotaikas mieste, laivyne, redakcijoje.

Po pokalbio A. Šinkus pažadėjo kažką padaryti. Leido ištrenkti lauk „visų šalių proletarus“. Grįžtame į redakciją, šypsomės.

Ten ta pati šneka: „Puskaj barišnia plavajet…“. Girdime. Klausomės. Tylime. Praėjo diena, kita.

Trečią rytą atsiveria redaktorės kabineto durys ir plačiai šypsodamasi įžengia „barišnia“. Lyg niekur nieko kreipiasi: „Labas rytas, kaip gyvenate?” „Jedinstvo“ lyderiai neteko amo. Mudu su Gediminu droviai nudelbėme akis, lyg tie pieną palieję kačiukai.

Nuosprendis – likviduoti

Su redaktorės V. Ruškienės sugrąžinimu iš komandiruotės „Lietuvos žvejo“ savaitraščio nuotykiai nesibaigė. Ji dar kartą panoro išplaukti už Atlanto. Deja, šį kartą su visam. Apie tai kolektyvui nepranešė. Pasiliko Kanadoje. Ją pakeitusi kita redaktorė, tik ką baigusi partinius mokslus Maskvoje, Alma Merkytė-Skripčeko suko knygelių platinimo verslą. Redakcijos reikalai ėjo blogyn.

Apie 1993 m. spalį nuėjusi į „Jūros“ valstybinės įmonės kontorą (kurios pavaldume buvome ir mes) sužinojau, kad „sėdime dugne“. Laivynas neturi kuro, žūklės kvotų, pinigų algoms. „Lietuvos žvejys“ nebeturi laikraštinio popieriaus, algų nebegauname. Mūsų apsukri darbuotoja Sara Kinderienė ėmėsi tuometinės naujovės – reklamos verslo. Suokė telefonu kaip įmanydama. Naujieji verslininkai „užkibo“. Vienas po kito nešė skelbimus. Kai kada jų pririnkdavo tiek, kad už juos verslininkai sumokėję „žvėriukais“ (Vagnoriaus vyriausybės įvesti pinigai) mums taip išmokėdavo algas: atiduoti pinigų į paskendusią skolose įmonės kasą nebematėme prasmės.

Į metų pabaigą „Jūros“ kontoroje man buvo pasakyta tiesiai šviesiai: arba likviduokite redakciją, arba po naujų metų nebegausite nieko. Bus paskelbtas įmonės bankrotas.

Tą negerą žinią pasakiau kolegoms. Nubalsavome patys save likviduoti. Taip 1993 metų lapkritį ant redakcijos raporto laikinai ėjusiam „Jūros“ įmonės generaliniam direktoriui Algirdui Paročkai buvo uždėta rezoliucija: „savaitraštį „Lietuvos žvejys“ likviduoti. Gavę menkus grašius, tapome laisvi ir… niekam nereikalingi.

________

*Gegužės 7 d. minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kuri kartu yra ir profesinė žurnalistų diena.