Klaipėdos statybos objektas Nr. 1: didžiulės taršos, aistrų ir neatsakytų klausimų istorija II

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

„Atvira Klaipėda” tęsia pasakojimą apie tai, kaip išskirtinėje Klaipėdos miesto vietoje – ties uosto vartais – įsikūrė naftos pramonė, kaip augo jos apetitas ir kaip buvo bandoma jį pažaboti.

Šioje rašinio iš ciklo „Urbanistiniai jubiliejai” dalyje – apie klaipėdiečių kovą už miesto girią ir pajūrį jau su sava, nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Dienraščio „Klaipėda” žurnalistų užfiksuotas 1992-ųjų kovą Antrojoje Melnragėje vykęs mitingas. Martyno Vainoriaus nuotr.
Naujos įmonės norėjo jau ir sovietai

Kęstutis Demerckas knygoje „Klaipėdos nafta. Trys istorijos” rašo, kad naujo naftos terminalo projektas buvo pradėtas rengti dar paskutiniais SSRS gyvavimo metais – tai darė „Lenmorniiprojekt” specialistai. Tokios statybos reikalingumą patvirtino SSRS ministrų tarybos pirmininko pavaduotojai Voroncovas ir Miliukinas bei Lietuvos TSTR ministrų tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas.

1995-aisias „Klaipėdoje” paskelbtame straipsnyje žurnalistė Eugenija Čeponaitė rašė, kad dar iki nepriklausomybės paskelbimo, 1990 m. vasario 7 d. Žaliųjų sąjunga surengė išplėstinį posėdį, kuriame griežtai pasisakė prieš naujos rusiško mazuto ir degalų eksporto įmonės statybos planus Melnragėje.

1990-ųjų kovo pradžioje, dar nepaskelbus nepriklausomybės, „Lietuvos žvejo” korespondentė Adelė Žičkuvienė rašė, jog miesto Vykdomajame komitete buvo pristatyti du galimi įmonės rekonstrukcijos variantai.

„Vienas, kurio sąmatinė vertė apytikriai būtų 53 milijonai rublių. Kitas – 122 milijonai rublių, jeigu dalį įmonės tektų iškelti atokiau nuo Naftos eksporto bazės krantinių. Šis variantas labiau atitiktų priešgaisrinės apsaugos reikalavimus, kilus gaisrui ar avarijos atveju. <…> Jeigu įmonės atnaujinimui, jos tankų (talpų, kur laikomi naftos produktai) iškėlimui atokiau nuo bazės už 15 ar 10 kilometrų bus skirti minėti 122 milijonai, tai ar jau galime garantuoti, jog būsime apsaugoti nuo panašių avarijų, kaip „Globe Assimi” sudužimas? Deja, ne. Nes krantinių nuo jūros neperkels niekur, grėsmė lieka ta pati. Tanklaiviai vis tiek švartuosis čia, šalia šiaurinio miesto molo. Tai kuo „patogus” minėtas projektas? Tiktai tuo, kad dalis tankų būtų „įkurdinta” šalia Kretingalės Kopūstų kaime. Iš čia didžiuliai vamzdynai apie 10-12 kilometrų vinguriuotų žemės paviršiumi per Girulių girią (žinoma, iškirtus 16 ha, kad netrukdytų trasai) rangysis iki dabartinės Naftos eksporto bazės teritorijos, o kur dar katilinė mazutui pašildyti, kita įranga? Bet juk tai barbarizmas – šūktelės kiekvienas, net jokiam bizny nenusimanantis diletantas. Įmonės rekonstrukcijos šalininkams tikriausiai šito ir reikėjo, kad beveik vieningai būtų pasmerktas ir Žaliųjų bei kitų atstovų toks projektas. Panašiai ir atsitiko. Tada lieka antrasis variantas — plėsti ir rekonstruoti įmonę esamoje vietoje. Bet… mėgino „spardytis” priešgaisrinės apsaugos, sanitarinės epidemiologinės stoties atstovai, juk tai, švelniai tariant, avantiūra. Miestas atsiduria „parako statinės” pašonėje”, – rašė žurnalistė.

Atkūrus nepriklausomybę – naujas posūkis

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę SSRS paskelbė ekonominę blokadą ir, kaip knygoje „Kitokių žmonių miestas” rašo pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas, „tapo aišku, kad Lietuvai reikia skubiai galvoti apie alternatyvų apsirūpinimo nafta būdą”, tad Klaipėda atsidūrė Vyriausybės ir Seimo dėmesio centre.

„Naujo terminalo statybos idėja neužgeso, tačiau įgavo naują posūkį, kurį dar 1990 m. pagrindė Ministrė Pirmininkė K. Prunskienė – Lietuvos aprūpinimas naftos produktais iš Vakarų” ,- rašo K. Demereckas.

1990-ieji. Naftos produktų tiekimo eksportui įmonėje paruošta perpylimo įranga. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Šios Vyriausybės programos skyriuje „Kuras” buvo rašoma: „Vienkanaliam kuro tiekimui ir priklausomybei nuo TSRS žaliavų bazės sumažinti Vyriausybę numato rekonstruoti Klaipėdos naftos bazę, pritaikant ją naftai bei jos produktams priimti ir eksportuoti”. Vėliau ši nuostata buvo perkelta ir į trečiosios Vyriausybės programą.

Pirmasis variantas – Karklė

Pirmųjų penkių vyriausybių energetikos ministras Leonas Vaidotas Ašmantas knygoje „Laisvės skausmas” rašo, kad dėl naftos ir naftos produktų importo-eksporto terminalo statybos vietos parinkimo ikiprojektinės studijos parengimo 1990 m. rugpjūčio 22 d. buvo pasirašyta 220 000 JAV dolerių vertės sutartis su Danijos konsultacine firma „Knudsen Soerensen”.

1990-ųjų spalio viduryje dienraščio „Klaipėda” žurnalistė Snieguolė Zalatorė rašė, kad uostamiestyje lankėsi danų inžinierių delegacija, kuri „tarėsi su Naftos eksporto įmonės vadovybe išplėsti uostą, kad būtų galima priimti naftą”.

„Buvo taip pat kalbama apie naftos priėmimo bazės iškėlimą 10-ies kilometrų nuo Klaipėdos atstumu, prie Kretingalės, kur yra mažiau apgyvendintos vietos”, – jai tada aiškino „Pramprojekto” direktoriaus pavaduotojas Stasys Bubelis.

L. V. Ašmantas rašo, kad 1991-ųjų gegužės 11 d. Klaipėdoje vykusio minėtosios komisijos posėdžio metu Klaipėdos rajono valdytojas Rimandas Stonys ir Palangos miesto tarybos pirmininkas Bronius Martinkus „kiek įmanydami gynė… Melnragės variantą, t.y. piršo jį klaipėdiečiams”.

1991-ųjų gegužės viduryje „Klaipėdos” žurnalistas Adas Verba pranešė apie Energetikos ministerijoje ir Vyriausybėje pas vicepremjerą Zigmą Vaišvilą vykusį pokalbį dėl Klaipėdos valstybinės naftos eksporto įmonės rekonstrukcijos. Jo metu esą diskutuota dėl vietos naujai įmonei – ar ji turi būti statoma Melnragėje, ar Karklėje, nes tokias dvi alternatyvas pasiūlė danų įmonė „Knudsen-Sorensen”, išanalizavusi iš viso šešis variantus.

„Jeigu vieta bus skirta Karklėje, – bus statoma nauja įmonė, jeigu Melnragėje, – rekonstruojama sena, pastatant naują apie 900 metrų ilgio prieplauką tanklaiviams švartuoti (nuo Šiaurinio molo į Girulių pusę – kur dabar moterų pliažas), – rašė A. Verba.

Po šio pasitarimo kalbintas tuometinis Klaipėdos mero pavaduotojas Valentinas Greičiūnas informavo, kad miesto Valdyba pasisako už Karklės variantą, „nors, be abejo suprantama, kad bus padaryta invazija į poilsio zoną”. Už Karklės variantą pasisakė ir Higienos centro direktorius Algirdas Zakarauskas, ir Priešgaisrinės apsaugos skyriaus viršininkas Rimantas Stanevičius, ir naftos įmonės vadovas Martinas Gusiatinas.

„Pramoninės statybos projektavimo instituto duomenimis, pasirinkus šį variantą, praktiškai bus likviduotas visas esamas Melnragės pliažas ir nukelta dalis pačios gyvenvietės”, – kitą dieną pasirodžiusiame straipsnyje apie Melnragės variantą rašė „Klaipėdos” žurnalistas Aldas Vabuolas.

Kartu jis informavo, kad su Karklės variantu nesutiko Valstybinė ekologinė ekspertizė, Urbanistikos ir statybos ministerija, Klaipėdos rajono valdyba, „turėdami tikslų išsaugoti Karklę kaip kurortinę ir rekreacinę zonų, apsaugoti jūros pakrantėje esančias nerštavietes bei žuvų ganyklas”.

„Pramprojektas” irgi mato tokių trūkumų: pažeidžiamas numatytas Klaipėdos-Palangos-Šventosios poilsio zonos vientisumas, padidėja grėsmė Palangos pajūriui laivų avarijos atviroje jūroje atveju. Valstybinės ekologinės ekspertizės komisija priėjo išvados, kad tikslingiausia ekologiniu ir perspektyviniu ekonominiu požiūriu naftos tankerių prieplauką statyti jūroje ties Melnrage, buferinę naftos talpą – Melnragėje ant kranto, o sandėlius bei saugojimo bazę iškelti už miesto į Kalotės ar Kretingalės ruožą. Ekologinės ekspertizės komisija atmeta ir galimybę statyti įmonę už Šventosios (statant hidrotechninius įrenginius, susidarytų nešmenų deficito zona ir prasidėtų Baltijos krantų ardymas Latvijoje, būtų užnešamas Šventosios uosto kanalas)”, – rašė korespondentas.

Pasak L. V. Ašmanto, Danijos konsultantai geriausiu variantu laikė esamos įmonės iškėlimą už miesto ribų, tad 1991 m. gegužės 24 d. vykusiame Vyriausybės posėdyje Energetikos ministerija pasiūlė statyti naują terminalą į šiaurę nuo Karklės kaimo, ties sovietinių kareivių užimtu pajūrio ruožtu, tačiau klausimo svarstymas buvo atidėtas.

Tuo metu Klaipėdos miesto taryba birželio 3-iąją priėmė sprendimą, kuriuo nepritarė naftos eksporto įmonės statybai Melnragėje ir pasiūlė Vyriausybei išnagrinėti kitus variantus ir galimybes pastatyti tokią įmonę „naujoje vietoje, iškeliant senąją įmonę už Klaipėdos miesto ribų”.

Pasak L. V. Ašmanto, 1991 m. birželio 26 d. Vyriausybė sudarė komisiją tokios įmonės statybos Melnragėje ir prie Karklės variantų pranašumams bei trūkumams įvertinti, kurioje buvo ir jis. Komisijai pirmininkavo vicepremjeras Zigmas Vaišvila.

„Papildomai pasitelkėme dar dvi užsienio firmas, kad jos įvertintų atliktą ikiprojektinę vietos parinkimo studiją. <…> Jų nuomone, „Knudsen-Soerensen” firmos siūlomoji vieta prie Karklės atitinka visus reikalavimus ir ten galima pastatyti ekologiškai švarią įmonę”, – rašė L. V. Ašmantas.

O pačioje Klaipėdoje tuo metu 26 dienas tęsėsi žaliųjų bado akcija prie Dangės upės, kuria jie reiškė savo pasipriešinimą planams pajūryje statyti tokią įmonę. Ji buvo nutraukta sulaukus apie 15 000 parašų, kuriais buvo patvirtinamas prieštaravimas tokiems planams.

Vienas iš 1991-ųjų vasarą protestuotojų naudotų plakatų

Liepą 46 Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatai pasirašė raštą, kuriame buvo pasisakoma prieš tokios įmonės statybą Karklėje. Savo nuomonę šiuo klausimu tada išdėstė ir žymus JAV ekologas, būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

„Neatsakinga ir rizikinga! — taip apibūdino Vyriausybės norą statyti naftos eksporto-importo įmonę Klaipėdoje JAV gamtos apsaugos valdybos Vidurio Vakarų regiono administratorius Valdas Adamkus”, – rašė „Klaipėdos” žurnalistė S. Zalatorė.

Vėliau jis davė interviu ir „Tiesos” korespondentui Gediminui Pilaičiui.

„Vieta ties Karklės kaimu, net plika akimi žvelgiant, aiškiai nepriimtina. <…> Atitaisius gamtai padarytą žalą, pritaikius moderniausią technologiją, vadinamasis Melnragės variantas iš visų blogybių gal ir būtų pats gerinusias. Kam gadinti naujas teritorijas? Nepagalvokite, kad raginu būtinai statyti Melnragėje, įgyvendinant panašius projektus, viską reikėtų labai rimtai pasverti. Statykime tvirtai įsitikinę, kad pavyks išsaugoti švarų pajūrį”, – tada jau sakė V. Adamkus.

Melnragė – dėl Vagnoriaus „džiazo”?

Tų metų rugpjūčio viduryje buvo paskelbtos valstybinės ekologinės ekspertizės, kurią atliko iš 19 įvairių specialistų sudaryta komisija, išvados. 20 punktų išvadose buvo atmetamas Karklės variantas ir konstatuota, jog „pasirinkus Melnragės rajoną katastrofiškų paplūdimio išplovimų Lietuvos rekreacinėje zonoje galima būtų išvengti”.

„Šis variantas išsaugo Baltijos ekologinei sistemai nepaprastai vertingą akvalinį kompleksą Girulių-Karklės rajone. Jis kelia nemažai problemų Klaipėdos miestui, bet koncentruoja ir lokalizuoja Lietuvos uostų ūkį, stabdo pramoninių objektų invaziją į kranto zoną. Taigi ekologiniu ir ekonominiu požiūriu geriausias yra II alternatyvinis variantas, kuriame siūloma naftos eksporto ir importo įmonės iškrovimo, sandėliavimo ir saugojimo kompleksą nutolinti nuo Klaipėdos miesto, buferinę talpą įrengti Melnragėje, o tankerių prieplauką atokiau nuo kranto, 13-15 m gylyje”, – skelbė ekspertai.

„Pjūklas taikosi į 45 hektarus Girulių girios. Vyriausybė parenka naftos uosto statybos vietą Melnragėje”, – skelbė „Klaipėdos” dienraštyje publikuoto S. Zalatorės straipsnio, kuriame informuota apie 1991 m. rugpjūčio 28 d. Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos Vyriausybės priimtą sprendimą, antraštė.

Premjeras lankosi Klaipėdos uoste. Iš kairės pirmas – Klaipėdos vicemeras Valentinas Greičiūnas, antras – Jūrų laivininkystės vadovas Antanas Anilionis, ketvirtas – ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, antras iš dešinės – Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Tuo metu L. V. Ašmantas rašo, kad posėdyje buvo balsuojama dėl terminalo statybos į šiaurę nuo Karklės. Už jį balsavo 9 ministrai.

„Prieš” balsavo statybos ir urbanistikos ministras A. Nasvytis ir ekonomikos ministras A. Šimėnas, susilaikė premjeras G. Vagnorius ir kultūros ministras D. Kuolys. <…> Balsavimui pasibaigus, premjeras G. Vagnorius pradėjo postringauti, kad būtina dar išnagrinėti… Melnragės variantą. Nors šis premjero siūlymas ministrams balsuoti nebuvo pateiktas, į Vyriausybės posėdžio protokolą premjero iniciatyva ir šiurkščiai pažeidžiant įstatymą įrašoma: „2. Statybos ir urbanistikos ministerija kartu su valstybiniu projektavimo institutu „Pramprojektas” turi per savaitę detaliai išnagrinėti Klaipėdos valstybinės naftos eksporto įmonės statybos Melnragėje variantus ir pateikti išvadas LR Vyriausybės 1991 06 26 d. posėdžio sprendimu (protokolas Nr. 54) sudarytai vyriausybinei komisijai, kuri prireikus gali siūlyti LR Vyriausybei pakeisti priimtą sprendimą dėl įmonės statybos Klaipėdos rajone, Karklės kaime”, – rašo buvęs energetikos ministras.

Analogišką poziciją dėl G. Vagnoriaus „džiazo” 1992-ųjų liepą duodamas interviu „Respublikai” išdėstė ir Z. Vaišvila: „Vyriausybės posėdyje nulėmė premjero pozicija rinktis kitą terminalo statybos vietą: tarp pirmosios ir antrosios Melnragių”.

„Mes savo pasiekėme: cisternas iškėlėme iš miesto. Tai – naudinga Respublikai, nes buvęs naftos uostas (trys prieplaukos) atiteko Jūrų prekybos uostui. Jos bus panaudotos birių produktų (grūdų, anglies, cemento) importui-eksportui bei konteineriniams kroviniams. Statant įmonę už Karklės kaimo bus išvalytas ir Kalotės ežeras. <…> Prieuosčio stotis bus išvalyta, likviduota ir pastatytas naujas Kalotės geležinkelio mazgas”, – tokį Vyriausybės sprendimą „Klaipėdai” tada komentavo V. Čepas.

Pasak L. V. Ašmanto, minėtoji komisija Vyriausybei nesiūlė pakeisti sprendimo dėl Karklės kaip terminalui geriausios vietos, tačiau 1991 m. rugsėjo 11 d. ministrų kabineto posėdyje dėl Melnragės varianto net nebuvo balsuota.

„G. Vagnorius paklausė: „Kas kategoriškai prieš? (t.y. prieš Melnragės variantą – L. A.). Tai buvo suktas klausimas. Netgi aš pats negalėjau „kategoriškai” prieštarauti: terminalą reikėjo statyti neatidėliojant, ir būtų tenkinęs bet kuris jo variantas”, – rašo L. V. Ašmantas.

Teisės aktų registre iki šiol yra išlikęs tik 1991 m. rugsėjo 16 d. Vyriausybės nutarimas, kuriame konstatuojama, „jog yra tikslinga statyti Valstybinę Klaipėdos naftos eksporto įmonę teritorijoje tarp Melnragės 1-osios ir 2-osios gyvenviečių ir Klaipėdos rajono Labrenciškės kaimo”.

„Konkrečią įmonės objektų statybos vietą parinkti atsižvelgiant į suinteresuotų valstybinių tarnybų ir organizacijų pasiūlymus. Pavesti Energetikos ministerijai kartu su Klaipėdos miesto ir rajono valdybomis, kitomis suinteresuotomis organizacijomis operatyviai spręsti visus su šia statyba susijusius klausimus. Energetikos ministerija turi užtikrinti, kad iki Valstybinės Klaipėdos naftos eksporto įmonės statybos pabaigos į ją būtų nutiestas naftotiekis iš Valstybinės Mažeikių naftos perdirbimo įmonės „Nafta“, – rašoma šiame nutarime.

Jau kitą dieną Klaipėdoje dėl tokio ministrų kabineto sprendimo buvo surengtas piketas, kuriame dalyvavę 80 žmonių reikalavo numatytoje vietoje nestatyti naftos produktų eksporto-importo uosto, o esamą įmonę iškelti iš Klaipėdos pajūrio.

1991-ieji. Vienas iš piketų prieš naftos terminalo statybas. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

„Mes kategoriškai reikalaujame nutraukti nevaisingus debatus dėl vietos parinkimo tam visiškai netinkančiame Melnragės -Girulių-Karklės ruože ir organizuoti ekologinę-ekonominę ekspertizę, pasitelkiant specialistus iš Baltijos ir Skandinavijos šalių”, – skelbė šio mitingo rezoliucija.

Tokį Vyriausybės sprendimą netruko sukritikuoti ir tuometinis Klaipėdos miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus viršininkas Almantas Mureika.

„Paskutiniu variantu – statyti Labrenciškių vietovėje, manau, iš Klaipėdos gyventojų, o jie yra ir Lietuvos gyventojai, būtų reikalaujama per didelės aukos. Tai reikštų atidėti individualios gyvenamosios statybos plėtimą, nutolinti poilsio zonas, suteikiant pirmenybę uostui ir pramonės vystymui uoste”, – dėstė vyriausiasis miesto architektas tekste, kuris tapo „Klaipėdos” vedamuoju.

Netruko savo pozicijos pareikšti ir Klaipėdos politikai – spalio 4-ąją miesto Taryba priėmė sprendimą, kuriame pareiškė nepritarianti tokios įmonės statybai prie Labrenciškių kaimo ir išvardino 11 konkrečių argumentų. Tiek pat jų buvo surasta ir dėl vietos tarp I ir II Melnragės.

Sprendime Vyriausybei buvo pasiūlyta įmonę statyti į šiaurę nuo Karklės kaimo.

Atsirado Būtingės variantas

V. Čepas knygoje „Kitokių žmonių miestas” rašo, kad po minėtojo sprendimo buvo dar keli susitikimai Vyriausybėje, ministerijose ir galiausiai į miesto Tarybos posėdį lapkričio 21 d. atvyko premjeras G. Vagnorius, statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis.

„Vyriausybės vadovas tikėjosi paveikti deputatus, kad jie pakeistų savo 1991-10-04 dienos sprendimą ir neprieštarautų naftos terminalo statybai Melnragėje”, – rašo V. Čepas.

Vytautas Čepas kalba viename iš mitingų prieš naftos terminalo statybas. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr..

Jo pateikiamoje posėdžio protokolo kopijoje matyti, kad tuo metu kaip galima alternatyva jau buvo minima ir Būtingė.

„Projektuotojai tvirtinta, kad Būtingės variantas nepriimtinas. Tuo tarpu kiti specialistai teigia, kad tai pats geriausias variantas. Kas teisus? Kyla būtinybė kviesti nepriklausomą ekspertų komisiją”, – posėdžio metu kalbėjo Žaliųjų sąjungos atstovė Zita Daugintytė.

Zita Daugintytė kalba viename iš mitingų prieš naftos terminalo statybas. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Pasak V. Čepo, Taryba, išklausiusi centrinės valdžios atstovų, savo ankstesnių sprendimų nepakeitė.

1992-ųjų pradžioje „Lietuvos rytas” pranešė, kad Klaipėdos miesto vadovai susitiko su AT pirmininku Vytautu Landsbergiu ir kalbėjosi dėl naftos uosto vietos.

„V. Landsbergis pasidomėjo Būtingės (netoli Šventosios) variantu. Šiomis dienomis V. Landsbergis numato atvykti į Klaipėdą ir aplankyti galimas naftos uosto statybos vietas”, – informavo dienraštis.

Vytautas Čepas, Vytautas Landsbergis ir Aukščiausios Tarybos deputatas Alfonsas Žalys Melnrageje. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Kiek vėliau dienraštyje „Respublika” Gintaras Kusas detalizavo, kad šio sausio 2 d. vykusio susitikimo metu susisiekimo ministras Jonas Biržiškis pasisakė prieš naftos statybą tarp I ir II Melnragių, nes jau tuo metu geležinkelis nepajėgė iš Klaipėdos uosto kasmet išvežti atplukdomų 5 milijonų tonų krovinių.

„V. Landsbergis tada paklausė, kodėl nieko nekalbama apie statybą Būtingėje. Jo nuomone, tai būtų vienas geriausių variantų. Su tuo sutiko ministrai L. Ašmantas, J. Biržiškis, projektuotojai, Klaipėdos naftos bazės direktorius M. Gusiatinas, Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas V. Čepas ir tada dar nenuverstas meras P. Vasiliauskas. Prieštaravo tik AT deputatas J. Šimėnas. Jis motyvavo tuo, kad prie Būtingės yra žuvų ganyklos. Vyriausybė Būtingės variantu taip pat nesidomėjo, argumentuodama, esą terminalo statyba ten kainuotų apie 1 milijardą dolerių”, – rašė G. Kusas.

Valdas Adamkus – už statybas tarp Melnragių

1992 m. vasario 7 d. Vyriausybė savo potvarkiu pavedė Statybos ir urbanistikos ministerijai kartu su „Pramprojektu“ per 12 dienų atlikti palyginamuosius ekonominius skaičiavimus dėl trijų naftos priėmimo iš tanklaivių variantų: priimti naftą iš tanklaivių (20 tūkst. tonų per parą) Klaipėdos valstybinėje naftos produktų eksporto įmonėje, toliau ją geležinkeliu pristatant į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę; importuoti naftą per Ventspilio uostą ir tiekimui į Mažeikius panaudojant esamus naftotiekius; minimaliu nuo kranto atstumu įrengti atviroje jūroje laikiną naftos priėmimo aikštelę, nutiesiant iš jos laikiną vamzdyną į Klaipėdos valstybinę naftos produktų eksporto įmonę.

1992-ųjų kovo pradžioje AT deputatas, klaipėdietis Alfonsas Žalys „Klaipėdoje” paskelbtame kreipimesi į V. Landsbergį rašė, jog kovo 3 dieną Vyriausybės posėdyje buvo priimtas galutinis sprendimas naftos terminalą statyti tarp Pirmosios ir Antrosios Melnragių.

„Prašau, gerbiamas Pirmininke, Jūsų dėmesio naftos terminalo statybos klausimams, siekiant, kad jie būtų išspręsti kaip galima greičiau, surandant visais požiūriais patį optimaliausią statybos vietos variantą”, – rašė A. Žalys, išdėstęs eilę argumentų, kodėl Vyriausybė pasirinko netinkamą vietą tokiai įmonei statyti.

Apie tokį Vyriausybės sprendimą kovo 5-ąją rašė ir „Lietuvos aido” žurnalistas Aleksandras Juozapaitis.

„Beveik metus trukęs ginčas dėl naujojo uosto bei naftos bazės statybos užvakar baigėsi Vyriausybės ministro kabinete. Dvylika įtakingų komisijos narių, tarp kurių buvo Lietuvos aplinkos apsaugos departamento atstovų, pateikė samprotavimus, išvadas dėl šios statybos. Buvo pateikti 5 projektai. Po dviejų su puse valandos trukusių diskusijų pagaliau buvo išrinkta vieta: uostas bus statomas, o naftos priėmimo bazė plėsis tarp dviejų Melnragių -senosios ir naujosios”, – rašė žurnalistas.

Po šio posėdžio jis kalbino V. Adamkų, kuris palaikį tokį Vyriausybės sprendimą.

„Pasirinkdamas iš to, kas buvo pasiūlyta, sutikau, kad būtų statoma taip dviejų Melnragių. Žinau, kad tai nepatenkins nei Klaipėdos miesto ir kaimo žmonių, nei Lietuvos gyventojų. Ir kada reikia kritinėje situacijoje pasirinkti geriausią variantą iš visų blogybių, Lietuva negali atsisakyti galimybės priimti naftos tanklaivius iš Vakarų. Jei atsisakysime, būsime stipriai supančioti iš Rytų: jie diktuos mums savo sąlygas. Būtina turėti tanklaivių prisišvartavimo uostą, kad galima būtų naftą pumpuoti į rezervuarus, o iš ten tiesiai perduodant į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę. Aš pasisakiau ūž tą variantą todėl, kad tarp dviejų Melnragių yra Naftos bazė, kurią reikės tik praplėsti. Pati aplinka yra užteršta, todėl statant uostą reikės didelę teritorijos dalį išvalyti. Šiuo atveju ji bus kur kas švaresne. Nedaug gyventojų. Dauguma antrosios Melnragės gyventojų bus įkurdinti kitur. Bus sudarytos geriausios gyvenimo ir buities sąlygos, išmokėtos kompensacijos, atleisti nuo žemės mokesčio”, – tada dėstė būsimasis šalies prezidentas.

Pats Vyriausybės pasitarimo protokolas buvo paskelbtas „Klaipėdoje” tik kovo 14-ąją. Jame rašoma, kad ministrų kabinetas pritaria „Pramprojekto” parinktai naftos eksporto įmonės objektų statybos vietai teritorijoje tarp Melnragės 1-osios ir 2-osios gyvenviečių. Klaipėdos miesto valdybai nurodyta per savaitę išskirti žemės sklypą šio objekto projektavimui ir statybai.

Spaudoje skelbtos galimos terminalo statybos schemos

Iškeliamiems gyventojams turėjo būti kompensuota suteikiant gyvenamąsias patalpas, namus ar sklypus individualių gyvenamųjų namų statybai ne konkurso tvarka arba išmokant atitinkamas kompensacijas.

Kaip papildomos kompensacijos buvo numatomas inžinerinių tinklų tiesimas Melnragėje valstybės sąskaita, siūlymas, kad miesto Taryba atleistų melnragiškius nuo žemės mokesčio ir dar neatlygintinai suteikti po 6 arų žemės sklypą. Taip pat Vyriausybė žadėjo, kad teiks AT įstatymo projektą, pagal kurį pusė naujosios įmonės pelno tektų Klaipėdos savivaldybei bei siūlys parlamentui 1992-1993 m. valstybės biudžete numatyti 200 mln. rublių uostamiesčio „infrastruktūrai gerinti ir rekreacijai vystyti”.

„Pavesti Aplinkos apsaugos departamentui kartu su Ekonomikos ministerija pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl Klaipėdos miesto ekologinės būklės pagerinimo, naudojant šiam tikslui Lietuvos valstybės biudžeto lėšas. Pareikalauti iš įmonės statybos užsakovo, kad pastačius įrengimus būtų atsodintas statybos metu iškirstas miškas”, – skelbė kiti protokolo punktai.

Būtingės variantą dirbtinai brangino?

Jau kitą dieną Antrojoje Melnragėje buvo surengtas mitingas, kurio metu buvo priimta rezoliucija bei kreipimaisi į AT pirmininką, premjerą bei Tarptautinę žaliųjų organizaciją „Greenpeace”.

Rezoliucijoje buvo reiškiamas nepasitikėjimą Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos agentūra ir savivaldybės Gamtosaugos ir gamtonaudos skyriams, nes jie esą neatliko savo pareigų, pasmerkti pagal Sąjūdžio sąrašą į miesto Tarybą išrinkti Vytautas Lupeika, G. Soroką, J. Vileniškis, B. Launikonis, nes prieš rinkimus esą deklaravo ekologinę programą, o dabar pasisakė „už pajūrio gamtos naikinimą”.

Po šio mitingo „Lietuvos ryto” žurnalisto G. Pilaičio kalbintas V. Čepas dalijosi, kad jau pats V. Landsbergis buvo siūlęs tokioms statyboms Šventosios-Būtingės ruožą, tačiau ši idėja, esą tikusi ir klaipėdiečiams, ir palangiškiams, „niekaip neranda atgarsio Vilniuje”.

V. Čepas taip pat dalinosi įžvalgomis, kad Būtingės statybų variantas esą buvo dirbtinai branginamas, kad atrodytų nepatrauklesnis lyginant su Melnrage ir akcentavo aplinkybę, kad paskutinis Vyriausybės sprendimas buvo priimtas be Klaipėdos vadovų žinios.

„Kompromisai visada galimi, jeigu jų ieškome. Bet dabar, kai miestui išpjauna vieną plautį ir sako, jog nuo to bus tik geriau, nes gausime kompensaciją, o po to gal net ir dalį valiutos, net nesinori galvoti apie kažkokias išlygas”, – tada pareiškė V. Čepas.

Tačiau tuometinis energetikos ministro pavaduotojas Robertas Tamošiūnas gulė kryžiumi už Melnragės variantą.

„Vienas iš svarbiausių specialistų nurodymų- neišsklaidyti pramonės objektų po visų pajūrį – privertė atsisakyti Būtingės varianto. Be to, jį reikėtų derinti su Latvijos Vyriausybe, kurios sutikimo kol kas negauta. <…> Karklės variante taip pat nutolstama nuo jūros, sugadinama daugiau pliažo, o svarbiausia – sužalojamas šioje vietoje esantis jūros moreninis gruntas. Ekonominiu ir techniniu požiūriu tinkamiausias terminalo statybos variantas, kuriame labiau šiai atsižvelgiama į ekologinius reikalavimus, – tarp I ir II Melnragių. Tuo būtų užbaigtas Klaipėdos pramonės plėtimas į šiaurę, palikta vietos neišvengiamam uosto plėtimui ateityje; nenutrūktų esamos naftos eksporto įmonės, gaunančios šiuo metu statybai reikalingą valiutą, darbas. Čia patogiausia dėl pakankamo gylio (26 m.) įrengti jūroje 2,5 km atstumu nuo kranto tankerių perpylimo terminalą. Čia baigiasi ir Kuršių marių teršalai”, – „Lietuvos aide” paskelbtame tekste dėstė jis.

Tuo metu kovo pabaigoje „Respublikoje” paskelbtame tekste G. Kusas rašė, jog „kol vyko kova dėl terminalo statybos, klaipėdietis architektas P. Lapė paruošė naftos uosto statybos Būtingėje projektą”.

„Šis projektas numato ne tik naujo uosto statybą, bet ir senojo rekonstrukciją, iškeliant iš jo naftos bazę. Atsilaisvinusi vieta būtų panaudoto konteinerių uostui”, – rašė G. Kusas.

Gegužės viduryje klaipėdiečiai jau piketavo ir Vilniuje, prie Vyriausybės ir AT rūmų.

„Klaipėdos” publikacija. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Klaipėda” rašė, kad tai jau buvo trečiasis toks protestas sostinėje.

Kitoje rašinio dalyje:

Kaip Vilnius Klaipėdą pastatė į vietą

Dar viena idėja – terminalas Kopūstuose

Kaip terminalas visgi atsidūrė Būtingėje?

Įvykių dalyvių mintys po 30 metų

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Aplinkosauga

Dėl avarijos Būtingėje gamtai padaryta beveik 150 tūkst. eurų žala

Vasario 7 d. prie Būtingės naftos terminalo plūduro į Baltijos jūrą išsiliejo nafta. Tąsyk naftos dėmė buvo pasklidusi į pietryčius ...
2024-04-15
Skaityti daugiau

Fotoreportažai, Miestas

Švyturių metus Klaipėdoje pradėjo Baltojo švyturio pasakojimas 

Klaipėdos savivaldybė kartu su kultūros centru Žvejų rūmais šeštadienio vakarą miestiečius kvietė į pajūrį: prie Šiaurinio molo buvo galima klausytis ...
2024-04-13
Skaityti daugiau

Fotoreportažai, Kultūra

„Mūzos“ apdovanojimas - Eglei Barauskaitei

Šeštadienį vakare į Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Fragmentas“ susirinkę žiūrovai tapo tradicinio „Mūzos“ apdovanojimo teikimo ceremonijos liudininkais. Jau eilę metų ...
2024-04-13
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This