Gegužės 25-ąją, 20 val., Klaipėdos dramos teatre vykstančio tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ metu žiūrovai turės galimybę išvysti dviems Auksiniams scenos kryžiams nominuotą (videografijos/šviesų dizaino ir dramaturgijos kategorijose) teatro ir kino sintezę „Scilė nori būti žmogumi“ (rež. Gabrielė Tuminaitė) pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“ iš knygos „Lubinas ir seradėlė“.

Šio spektaklio aktorių ansamblį sudaro Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas ir Edmundas Mikulskis.

Vienos dalies absurdo komedijoje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip „smegenų vienas kitam plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) situacija patriarchaliniame pasaulyje.

Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji?

Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Režisierė Gabrielė Tuminaitė dar karantino metu, į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, Paulinos Pukytės pjesei pritaikė kino kalbą ir ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus bei skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis.

Pasak G. Tuminaitės, P. Pukytės tekstai yra labai konceptualūs, jiems atskleisti ypač tinka būtent tokia – hibridinė – teatro forma.

„Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, – netradicinė, itin išskirtinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė.

„Mano personažas – Scilė – įkūnija bet kokios lyties ir amžiaus dabartinį žmogų, bandantį susigaudyti savyje ir pasaulyje. Besikeičiant kultūros ir socialiniam pasaulėvaizdžiui, meno ir kūrėjų vertinimo kriterijams, Scilė mėgina ieškoti to, ką vertina kiti (nusipelnę autoritetai, gyvenimo mokytojai ir guru), – aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad kitu tapti jai neįmanoma, o gal net ir nereikia, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi“, – sako aktorė Elžbieta Latėnaitė.

„Mano personažas Kirkė – pseudo menininkė iš „rašytojų sąjungos“ ar iš baro „Suokalbis“. Aišku… su gerai „nučiuožusiu stogu“, o tai jau įdomu“, – sako aktorė Eglė Mikulionytė.

Visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“.

Savo režisūriniame darbe Gabrielė Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio performing for camera žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių, o taip ir film noir estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme.