P0

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Klaipėdos statybos objektas Nr. 1: didžiulės taršos, aistrų ir neatsakytų klausimų istorija III (2)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2023-05-27


„Atvira Klaipėda” toliau pasakoja apie tai, kaip išskirtinėje Klaipėdos miesto vietoje – ties uosto vartais – įsikūrė naftos pramonė, kaip augo jos apetitas ir kaip buvo bandoma jį pažaboti.

Šioje dalyje tęsiame pasakojimą apie klaipėdiečių kovą už miesto girią ir pajūrį jau su sava, nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Dienraščio „Klaipėda” pirmajame puslapyje – žaliųjų protestas 1993-iųjų vasarį. Centre – Zita Daugintytė. Martyno Vainoriaus nuotr.
Vyriausybės žodis – statybos tarp Melnragių

1992 m. birželio pradžioje „Pramprojekto” projektų vyriausiasis inžinierius Leonardas Brazys rašė, kad po sausio pradžioje vykusio pasitarimo pas Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininką Vytautą Landsbergį jo atstovaujama įmonė paruošė penkis naujo naftos terminalo „statybos aikštelių projektinius pasiūlymus”: esamoje įmonėje (Nr. 1); tarp Melnragių gyvenviečių (Nr. 2); šiauriau Karklininkų gyvenvietės (Nr. 3); šiauriau Šventosios gyvenvietės (Nr. 4); jūrinė terminalo dalis tarp Melnragių, o žemyninė dalis – Kopūstų kaime (Nr. 5).

„Projektinių pasiūlymų jūrinę dalį paruošė Rusijos institutas „Lenmorniiprojekt”. <…> Variantas Nr. 5 dėl ekonominių rodiklių ir pasitarus su firmos „Oiltanking” specialistais buvo atmestas”, – rašė vyriausiasis inžinierius ir pateikė preliminarias kiekvieno iš variantų statybos kainas.

Tuo metu Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė birželio 8 d. priėmė potvarkį, kuriuo „atsižvelgiant į sudėtingą energetikos situaciją bei neatidėliotiną poreikį pradėti Klaipėdos valstybinės naftos eksporto įmonės statybą, taip pat esamas statybos sklypo parinkimo aplinkybes ir įvertinant ekspertų pasitarimų išvadas” leido tarp Melnragės 1-osios ir 2-osios gyvenviečių vykdyti geologinius tyrimus ir kitus parengiamuosius statybos aikštelės darbus, susijusius su Klaipėdos valstybinės naftos eksporto įmonės statyba.

„Nustatytąja tvarka turi būti neatidėliotinai sprendžiami nurodyto žemės sklypo suteikimo klausimai”, – rašoma šiame potvarkyje.

O poros savaičių savo nuomonę dėl terminalo statybos vietos spaudoje pareiškė 19 mokslininkų – biologų, fizikų, geografų ir kt.

„Atsižvelgiant Į Lietuvos pajūrio gamtines sąlygas, racionalų jų panaudojimą rekreacijai ir gamtosaugos reikmėms, taip pat teritorijos ribotumą ir kritinę technologinę apkrovą, mūsų nuomone, Karklės ir Šventosios (Būtingės) variantai yra nepriimtini. Tai iš esmės pažeistų ir pakeistų viso pajūrio ekologines sąlygas, pareikalautų iš pajūrio tiesiogiai 5-6 km kranto ir nemažo ploto sausumoje, kiltų kranto erozija, krantas būtų priverstas trauktis, išnyktų paplūdimiai, sparčiai didėtų rekreacinių zonų užterštumas visoje pakrantėje, būtų pažeista pajūrio ekologinė pusiausvyra, o didžiuliai biologinių išteklių nuostoliai atsilieptų žuvininkystei visoje Baltijos pakrantėje. Tuomet tektų ieškoti būdų, kaip atlyginti nuostolius Latvijos Respublikai ir atsakyti už tarptautinių gamtinės apsaugos zonų pažeidimus. Iškiltų didžiulės problemos gruntinio ir požeminio vandens apsaugai, o tuo pačiu iškiltų ir vandenviečių išsaugojimo klausimai”, – dėstė jie.

Liepos 7-ąją AT posėdžio metu klaipėdietis deputatas Alfonsas Žalys pareiškė protestą dėl premjero G. Vagnoriaus pozicijos naftos terminalo statybos klausimu. Jis priminė, kad buvo sudaryta vicepremjero Zigmo Vaišvilos vadovaujama vyriausybinė komisija, dar kartą išnagrinėjusi visus naftos terminalo statybos vietos aspektus ir nutarusi siūlyti Vyriausybei statyti terminalą Būtingėje.

Alfonsas Žallys, Vytautas Landsbergis ir Vytautas Čepas Melnragėje. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

„Atrodo, viskas turėtų būti aišku, jeigu… Jeigu šis sprendimas, kaip ir priklauso būtų aptartas Vyriausybės posėdyje. Tačiau ministras pirmininkas šito iki šiol nepadarė, taip ignoruodamas jau pačios Vyriausybės sudarytos komisijos nuomonę. Dar daugiau. Birželio 8 d. ministras pirmininkas pasirašo potvarkį, kuriuo leidžiama Klaipėdos miesto teritorijoje, tarp Pirmosios Melnragės ir Antrosios Melnragės gyvenviečių vykdyti geologinius tyrimus ir kitus parengiamuosius statybos aikštelės darbus, susijusius su valstybinės naftos eksporto įmonės statyba”, – dienraštyje „Klaipėda” savo poziciją dėstė buvęs ilgametis miesto vadovas.

Tačiau tuometinis Aplinkos apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Rapolas Lužinas toliau laikėsi nuomonės, kad mažiausiai gamtai žalos daranti vieta terminalui būtų tarp I ir II Melnragių, nes čia esą „ne taip ardomas krantas kaip Karklėje”. O pasirinkus pastarosios variantą pramonės objektas „įlįstų į pačią rekreacinės zonos širdį”.

Pozicijos nekeitė ir nauja Vyriausybė, vadovaujama Aleksandro Abišalos. Ji liepos 29 d. priėmė nutarimą, kuriuo nustatė, kad „Valstybinė Klaipėdos naftos eksporto įmonė bus statoma teritorijoje tarp Melnragės 1-osios ir 2-osios gyvenviečių”.

Vilnius Klaipėdą pastatė į vietą
Aleksandras Abišala. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

A. Abišala netrukus atsiuntė uostamiesčio valdžiai telegramą, kurioje motyvuodamas „svarbiais valstybiniais interesais” prašė miesto Tarybą atšaukti savo ankstesnius nutarimus, kuriais pasipriešinta tokioms statyboms. Tačiau rugpjūčio 3-iąją miesto Taryba nusprendė neatsitraukti (už ankstesnių sprendimų panaikinimą buvo tik du, prieš – 40 deputatų, susilaikė 5).

Tada jau Vyriausybė nusprendė palaužti Klaipėdos valdžią per AT.

„Mūsų įstatymai nėra tobuli ir dėl to vietos savivaldybė turi teisę ir gali prieštarauti Vyriausybės sprendimams. Todėl aš prašau jūsų dabar pašalinti šitą konfrontaciją priimtinu būdu. Tai yra balsuoti dėl Klaipėdos miesto tarybos sprendimo panaikinimo. Priešingu atveju aš prašysiu jūsų balsuoti už kitą nutarimą, jeigu jūsų nutarimas nebus priimtas, kad Aukščiausioji Taryba imasi pati terminalo vietos nustatymo ir jos statybos klausimų, įkuria vykdomąjį komitetą šitam darbui atlikti ir atleidžia Vyriausybę nuo rūpesčio šituo darbu”, – rugpjūčio 4-osios AT posėdyje pareiškė A. Abišala.

„Nederėtų statyti terminalo tarp Pirmosios ir Antrosios Melnragės. Ir siūlau kaip ir miesto taryba pasirinkti senosios vietos variantą, juo labiau kad užsienio specialistai tam pritarė. Jie net atvažiavę sakė: jeigu visuomenė, žalieji, visuomeniniai judėjimai prieštarauja, tai statykit toj vietoj, ir viskas. Juolab kad šitas variantas buvo siūlomas kaip pirminis. Štai tokia yra mano nuomonė ir tarybos nuomonė. Ir aš pasakysiu: taip, aš balsavau prieš naftos terminalo statybą tarp pirmosios ir antrosios Melnragės, nes neturėjau pakankamai argumentų, kad galvočiau, kad šitas variantas yra vienintelis. Yra dar Karklės variantas, neaiškus yra ir Būtingės varianto klausimas”, – iš AT tribūnos tada kalbėjo Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas.

Tačiau jo kalba AT daugumo tada neįtikino – už trijų Klaipėdos miesto tarybos sprendimų panaikinimą balsavo 67 deputatai, prieš – 11, o dvylika susilaikė.

„Jūsų priimtas sprendimas leidžia Vyriausybei racionaliai veikti. Yra pasirašytas susitarimas su amerikiečių firma ir su pagalbos fondu dėl tyrimų stadijos finansavimo. Tai nėra vien tiktai grunto tyrimai, kokie buvo atlikti iki šiol, tai yra projektiniai tyrimai ir jie bus daromi. Jūsų sprendimas leidžia nenutraukti tyrimų ir kitose vietose. Jeigu jų rezultatai, taip pat kai kurios konsultacijos su kaimynais leistų nuspręsti, kad racionaliau statybos vietą keisti, ji bus pakeista, bet tik jeigu bus aiškiai įrodyta ekspertų ir objektyvių tyrimų, o ne politinių spekuliacijų”, – po tokio balsavimo pareiškė A. Abišala.

O replikuodamas A. Žalys pareiškė, kad „tie deputatai, kurie balsavo už Melnragės ir Girulių variantą, dalyvavo ekonominėje, ekologinėje avantiūroje ir nusikaltime”

„Aš noriu pasakyti gerbiamajam deputatui A. Žaliui, kad mes orientavomės ne iš savo kiemo pozicijų, o iš Lietuvos pozicijų. Turbūt jūs tuos kaltinimus galėtumėt sau prisiimti – nors jūs daug padarėte Klaipėdos miestui, bet balsuodamas šiandien prieš terminalą, jūs nubraukėt jo visus nuopelnus”, – į tokį klaipėdiečio pasisakymą sureagavo parlamentaras Mindaugas Stakvilevičius.

Vėliau spaudoje A. Žalys detalizavo, jog „neblogai pasidarbavo, kad Aukščiausioji Taryba paskubomis priimtų nutarimą, kurio kitaip negu absurdišku nepavadinsi” ir Klaipėdoje išrinkti deputatai Stasys Malkevičius, Juozas Karvelis, Petras Giniotas ir Liudvikas Narcizas Rasimavičius.

A. Žalys tada taip pat rašė, kad paskutinėmis savaitėmis buvo gavęs per 320 laiškų ir telegramų, kuriuos pasirašė klaipėdiečiai ir kitur gyvenantys žmonės, prieštaravę terminalo statybai tarp Melnragių.

Po minėtojo AT sprendimo Melnragėje buvo surengtas eilinis mitingas, kurio rezoliucija skelbė, jog naujas terminalas turi būti statomas Būtingėje.

O po savaitės surengtos spaudos konferencijos metu Naftos terminalo vadovas Martinas Gusiatinas pakartojo, kad jis tebesilaiko nuomonės, jog naujasis terminalas turėtų būti statomas senosios įmonės vietoje.

Dar viena idėja – terminalas Kopūstuose

Lapkričio viduryje Energetikos ministerijoje buvo surengta spaudos konferencija, kurios metu pristatytas JAV bendrovės „Fluor Daniel” parengtas Klaipėdos naftos terminalo projektas. Konstatuota, jog ekologiniu požiūriu geriausia vieta jam – tarp I ir II Melnragių.

Šios bendrovės viceprezidentas William D. Trammell tvirtino, kad siūlomas projektas yra „labai ekonomiškas”. Toks terminalas per metus galėtų priimti apie 9 mln. žaliavinės naftos, 6 mln. tonų mazuto, 3,5 mln. tonų dyzelio, 1,5 mln. tonų šviesiųjų naftos produktų, po 200 000 tonų tepalų ir žibalo bei 300 000 tonų metanolio. Skelbta, kad jo statyba truktų apie trejus metus ir kainuotų apie 308 mln. JAV dolerių.

Tuo metu baigiantis 1992-iesiems Zita Daugintytė dienraščio „Klaipėda” skaitytojams pranešė, jog gruodžio 16 dieną Pajūrio bei pajūrio miškų išsaugojimo draugija organizavo pirmąjį piketą prie Seimo rūmų ir piketuotojai susitiko su energetikos ministru Leonu Vaidoto Ašmantu. Pastarasis esą pareiškė, kad niekada nepritarė Melnragės variantui ir tinkamiausia vieta laikąs Karklę, nes Būtingės variantas neva nepriimtinas ekonominiu požiūriu.

„Pasisekė pasišnekėti ir su laikinai einančiu Lietuvos Respublikos prezidento pareigas A. Brazausku. Pokalbis buvo dalykiškas ir malonus. A. Brazauskas pareiškė, kad tai ne galutinis sprendimas, kad statyba tokio pramonės objekto daugiatūkstantiniame mieste – nelogiška”, – rašė Z. Daugintytė.

1993 m. sausio 20-ąją naujojo, Lietuvos demokratinės darbo partijos dominuojamo Seimo Gamtos apsaugos komitetas nutarė siūlyti Vyriausybei panaikinti sprendimus dėl Klaipėdos eksporto įmonės statybos tarp Melnragės 1-osios ir 2-osios gyvenviečių.

„Gamtos apsaugos komiteto nuomone, aplinkos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių panaudojimo požiūriu naftos terminalą tikslingiausia statyti siauriau Šventosios gyvenvietės Būtingėje”, – rašoma šiame nutarime.

Bronislovo Lubio vadovaujama Vyriausybė po mėnesio priėmė nutarimą, kuriuo pritarta pasiūlymui „statyti Klaipėdos naftos terminalo komplekso talpyklų ūkį (talpyklas, aukšto slėgio siurblinę, kitą įrangą) Klaipėdos rajono Kopūstų kaime, kur bus perkelta Klaipėdos prekių stotis, o žemo slėgio naftotiekio trasą tiesti teritorijoje tarp Melnragės 1-osios ir 2-osios gyvenviečių”.

Vyriausybė kartu įpareigojo Energetikos ministeriją kartu su Klaipėdos miesto ir rajono valdybomis iki kovo 20 d. „įforminti Klaipėdos naftos terminalo komplekso talpyklų ūkio sklypo parinkimo aktą (numatant tarpinės siurblinės vietą žemo slėgio naftotiekio trasoje, kuri bus tiesiama teritorijoje tarp Melnragės 1-osios ir 2-osios gyvenviečių)”.

Toks sprendimas netruko sulaukti klaipėdiečių reakcijos – vasario pabaigoje prie merijos surengto piketo metu buvo priimta rezoliucija, adresuota prezidentui ir Seimui. Joje reikalauta panaikinti tokį Vyriausybės sprendimą, „kaip antiekologinį ir beveik nesiskiriantį nuo ankstesnės Vyriausybės sprendimo”. Skelbta, kad ir vėl artimiausiu metu prie Vyriausybės rūmų bus rengiama bado akcija.

Galutinį sprendimą priėmė Šleževičiaus vyriausybė

V. Čepas knygoje „Kitokių žmonių miestas” rašo, kad reikalai ėmė keistis Vyriausybės vadovu 1993 m. kovą tapus Adolfui Šleževičiui.

„Premjeras netruko atvykti į Klaipėdą viską pamatyti savo akimis. Apžiūrėjęs Karklę ir Melnragę, pakraipė pečius ir nustebęs paklausė: „Tai jie šitą mišką ruošėsi kirsti?” – rašo V. Čepas.

Tuo metu balandžio pradžioje Klaipėdos transporto laivyno valdybos tolimojo plaukiojimo kapitonas Vladimiras Strekalovas pasidalino idėja, kuri vėliau ir virto kūnu. Jis siūlė statyti terminalą „krovininį plūdurą”.

„Nebereikėtų statyti milžiniškų gelžbetoninių statinių. Sutrumpėtų statybos terminai, mažiau nukentėtų aplinka. Statybos ir eksploatavimo sąnaudos sumažėtų 10-20 kartų. Naftos terminalas (plūduras) galėtų visiškai saugiai (ir tanklaiviams, ir aplinkai) priiminėti tanklaivius 8-10 mėnesių per metus”, – rašė kapitonas, kuriam buvo tekę pakrauti laivus prie tokių plūdurų Atlanto ir Ramiajame vandenynuose.

V. Strekalovas tvirtino, kad darbas su tokiais plaukiojančias terminalais yra „labai efektyvus ir saugus” bei pridėjo nubraižytą tokio terminalo schemą.

Pasak V. Čepo, A. Šleževičiaus Vyriausybė sudarė tris komisijas terminalo statybos vietoms nagrinėti.

Adolfas Šleževičius. Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus nuotr.

Minėtų komisijų išvadas apibendrino dr. Juozas Bivainis, dr. Romualdas Grigas ir Julius Sabaliauskas. Jų parengtoje pažymoje buvo teigiama, kad „investicijų ir eksploatavimo kaštų požiūriais” efektyvesni yra plūduro tipo terminalai.

„Karlininkuose ir Melnragėje – Kopūstuose tokio tipo terminalo statybos efektyvumas nedaug mažesnis (10-15 proc.), todėl šie vietovės variantai ekonominiu požiūriu neatmestini. <…> Pagal absoliučią daugumą ekologinių kriterijų terminalo statyba Karklininkuose neleistina. Pagal avarijų įtaką pajūrio teritorijoje ir akvatorijoje palankiau vertinamas Būtingės variantas. Ekologinės politikos strateginės kryptys (biologinės įvairovės išsaugojimas ir aplinkos geoekologinė apsauga) suteikia terminalo vietos pasirinkimo pirmenybę Melnragių pajūrio zonoje, įrengiant talpyklas Kopūstų kaime”, – rašoma pažymoje.

Galutinės jos išvados bylojo, kad „plūduro tipo terminalui vietovės požiūriu pirmenybė atiduotina Būtingei”.

„Tai grindžiama ekonominiais skaičiavimais, remiama socialine-politine perspektyva bei ekologiniu vertinimu. Paminėtais aspektais Melnragės-Kopūstų vietovės variantas priimtinas ir svarstytinas, o Karklininkų – ekologiniu ir socialiniu aspektais neleistinas”, – reziumavo ekspertai.

Po tokių išvadų Vyriausybėje bręstant naujam sprendimui savo poziciją birželio 8-ąją dar kartą išreiškė Klaipėdos miesto taryba.

„Pritarti laikinų mokslinių kolektyvų rekomendacijoms ir Vyriausybės priimtam 1993 06 02 nutarimui projektuoti ir statyti ankstyvo naftos ir jos produktų importo-eksporto platformos tipo kompleksą. Pažymėti, kad miesto Tarybos nuostata dėl naftos komplekso statybos vietos tarp I ir II Melnragių nesikeičia. Taryba mano, kad tokia statyba miesto poilsio zonoje neleistina”, – skelbė miesto Tarybos sprendimas, už kurį iš 40 posėdyje dalyvavusių deputatų balsavo 35, du susilaikė.

Birželio 16-ąją A. Šleževičiaus vyriausybė priėmė nutarimą „projektuoti ir statyti Būtingėje ankstyvojo naftos ir jos produktų importo bei eksporto plūduro sistemos terminalą (toliau vadinama – terminalas) su magistraliniu naftotiekiu ir produktotiekiu į Mažeikių valstybinę naftos perdirbimo įmonę „Nafta“ (bendras pajėgumas – 12 mln. tonų naftos ir 5,2 mln. tonų jos produktų)”. Spauda rašė, kad toks sprendimas dėl statybų, kurios vertintos 170 mln. JAV dolerių, buvo priimtas vienbalsiai.

Ilgai trukusi klaipėdiečių kova dėl Girulių miško ir pajūrio galiausiai baigėsi pergale, o 1995-ųjų vasarą pradėtas statyti Būtingės naftos terminalas pradėjo dirbti po ketverių metų.

Mintys po 30 metų

„Prisipažinsiu, kad ir aš ne kartą jau buvau bepritrūkstąs tvirtybės dėl to terminalo statybos. O Zitai Daugintytei ir kitiems užteko drąsos, ryžto ir sveikatos kautis už teisybę. Tik per tokius, kaip jie, mes ją, teisybę, ir atrandam. Atrandam eidami, klupdami ir vėl keldamiesi”, – 1993-iųjų sausį duodamas interviu „Klaipėdos” žurnalistui Aldui Vabuolui sakė V. Čepas.

Vytautas Čepas kalba mitinge. Į jį centre žiūri Zita Daugintytė. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

Tad „Atvira Klaipėda” paklausė V. Čepo, Z. Daugintytės ir dviejų ilgamečių ministrų – Jono Biržiškio bei Leono Vaidoto Ašmanto – kas jiems dabar yra įstrigę atmintin iš tų ilgų peripetijų, užsibaigusių prieš 30 metų.

„Tai buvo ne vienerių metų rūpestis. Daugiau Vilniuje sėdėdavau, viešbutyje jau pažinojo mus tarnautojai. Atvažiuoji ir būni dvi-tris dienas. Eini tai pas vieną, tai pas kitą ministrą, kai laikas paskirtas, bet ir tada žiūrėk kur išvažiavęs. Išsėdėdavom, kaip višta ant kiaušinių. Miesto Taryba buvo skilusi perpus. Kas įdomiausia, Sąjūdis labai norėjo, kad Girulių giria būtų iškirsta. Rašė raštus, pranešimus, kvietė žmones – gelbėkim Lietuvą, statykim terminalą. Amžiną atilsį Dionyzas Varkalis irgi buvo už tai, kad kuo greičiau pastatyti, buvo labai patriotiškai nusiteikęs, pranešimus paskaitydavo prieš posėdžius. Sunku buvo, atrodydavo, kad vienas lieki, nes ir tie, kurie už, pakelia rankas ir išsiskirsto, o esantys prieš persekioja, eina aiškintis, rašo, grasina. Vadino ir komunistu, kuriam Lietuva nerūpi, išdaviku tautos. Buvo keliamas toks ažiotažas, kad jei greit nepastatys to terminalo, tai jau katastrofa bus, nors paskui statė dar penkerius metus ir ta Lietuva nežlugo, kuro netrūko”, – sakė V. Čepas.

Vytautas Čepas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak jo, broliai Didžiuliai, lietuviai milijonieriai pramonininkai, pakvietė Lietuvos atstovus į Kolumbiją apžiūrėti įvairių naftos terminalų ir Vyriausybė suorganizavo tokią kelionę.

„Skridome trys – energetikos ministras Leonas Ašmantas, aš ir Martinas Gusiatinas. Ar šešias ar aštuonias vietas apvažiavome, įvairių formų terminalus. Labiausiai mums patiko plūduro idėja, apie ją jau buvo kalbama. Atsirado tada jau ir Būtingės variantas, galiausiai prasidėjo ten statybos, bet tyliai ramiai liko Klaipėdos terminalas, nors buvo kalbama, kad pastačius naują pastarojo nebeliks mieste. Šiuo atveju mus išdūrė”, – dalinosi V. Čepas.

Pasak jo, „profesionalūs ministrai, ne politikai” L. V. Ašmantas, J. Biržiškis ištisai Klaipėdoje sėdėdavo.

„Mes su jais gerai sutarėme. Tiems dviems žmonėms klaipėdiškiai turime būti dėkingi iki gyvenimo pabaigos, kad galime vaikščioti gražioje vietoje, kur pušys, smėlis”, – tvirtino buvęs miesto Tarybos pirmininkas.

J. Biržiškis „Atvirai Klaipėdai” sakė, kad Klaipėda kaip statybų vieta buvo pasirinkta todėl, kad norėta kuo greičiau turėti naują terminalą.

Jonas Biržiškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Bet kai aprimo blokada pradėta galvoti, kad ir kitaip gali būti. Melnragės atveju tikrai būtų pasikėsinta į žmonių gerovę. Aktyviai dirbome kartu su miesto Taryba”, – prisiminė J. Biržiškis.

Tuo metu L. V. Ašmantas sako nematantis tokių nuopelnų, kuriuos jam priskiria V. Čepas, nes pats buvęs Būtingės varianto priešininku.

 Leonas Vaidotas Ašmantas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Aš buvau už tai, kad terminalas būtų arčiau Klaipėdos, kad būtų bendrai aptarnaujamas, o visas kitas pajūris, kurio turime nedaug, liktų nesugadintas. Būtingė buvo Landsbergio užsispyrimas. Jis visada Vyriausybę vedžiojo už nosies, o Vagnorius buvo pats blogiausias premjeras iš visų”, – kalbėjo L. V. Ašmantas.

Pašnekovas sakė, jog terminalo istorija jam tikrai kainavo nemažai sveikatos, ypač „buvo pjaunamas” dėl to, kad palaikė estakados idėją.

Buvęs ministras pabrėžė, kad praėjus 30 metų jam jau sunku atsiminti detales, bet visus faktus, paremtus dokumentais jis dar 1996 metais suguldęs į knygą „Laisvės skausmas”. Dar jis prisiminė, kad JAV bendrovę „Fluor Daniel” projektavimui pasiūlė būtent broliai Didžiuliai.

Dailininkė Zita Daugintytė, kuriai šių metų vasarį sukako 80 metų, „Atvirai Klaipėdai” pasakojo į žaliųjų judėjimą įsitraukti kartu su Sąjūdžiu, ji dalyvavo jau steigiamajame jo suvažiavime 1988-ųjų rudenį. Nuo 1976-ųjų Klaipėdoje gyvenanti moteris meilę gamtai sakė paveldėjusi iš Kretingos rajone, Kūlupėnuose, ūkininkavusio tėvo.

Zita Daugintytė. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Jis turėjo savo mišką, bet jis niekada nedrįsdavo pjauti gražių savo miško medžių. Jei reikėjo pjauti kokią pušį ar elgę, jis tikriausiai kokį dešimt kartų apeidavo. Net tvartą pastatė iš pirktų pabėgių, o savo miško tam nepjovė”, – dalinosi moteris.

Pirmą protestą prieš terminalą ji sako surengusi 1991 m. birželio 26 d. Antras po savaitės jau buvo rengiamas prie Vyriausybės.

„Po jo paskambino Čepas sakydamas „Zitele, gelbėkime pajūrį”. Visgi Čepas buvo negarbingas žaidėjas, sėdėjo ant tvoros ir žiūrėjo, kurioje pusėje bus patogiau, chameleono karūnos jam reikia”, – sakė pašnekovė.

Pasak Z. Daugintytės, pradėjusi užsiimti tokia aktyvia visuomenine veikla ji nebegalėjo dirbti įprasto darbo, nes kitaip niekaip jokių akcijų nebūtų suorganizavusi ir nebūtų pasiekusi rezultatų.

„Visur suspėdavau, bet per daug vidinės energijos iššvaisčiau. Dienomis daug lakstydavau, o naktimis straipsnius rašiau. Miegodavau po 4-5 valandas. Negalėdavau suklysti, nes būčiau iškart diskredituota. O jei aš pažadėjau ką padaryti, tai mano žodis buvo geležinis. Netgi verslininkai, kurie bankrutuodavo, neatsisakydavo padėti, pavyzdžiui, su transportu. Sūnus dirbo ir kažkaip verčiausi, bet sunkiai”, – pasakojo moteris.

Ji yra išsaugojusi savo publikaciją, 1994-ųjų rugpjūtį paskelbtą „Klaipėdoje”.

„Vien Žaliųjų sąjunga nuo 1990 iki 1994 spaudai pateikė 79 straipsnius, 64 iš jų – terminalo klausimu. Suorganizavo 5 mitingus. Vienas iš jų Vilniuje prieš aerouosto statybą Neringos nacionaliniame parke. Kiti keturi – prieš terminalo statybą Melnragėje. Tuo pačiu tikslu suorganizavome 26 piketus. 11 iš jų – Vilniuje. 1991 liepos 17 d. paskelbėmė bado akciją prieš minėtos įmonės statybą Melnragės-Karklės rajone. Akcijos reikalavimams pritarė 40000 piliečių. Prie badautojų palapinių surengėme parodą ekologine tema „Kas esame, kur einame?…” Dalyvavome 81 įvairaus lygio pasitarimuose-susitikimuose, išsakant vienareikšmišką nepritarimo nuostatą naujų naftos ir uosto objektų statybai mūsų gydomajame pajūryje. <…> Žaliųjų sąjungos pastangomis pastatyti 5 kryžiai pajūryje. Trys iš jų – metaliniai, 10 m aukščio, lyg trys aplaužytos smilgos, pastatyti kopose tarp Melnragės ir Girulių, simbolizuojantys sunkų žaliųjų protestą prieš Dievo ir protėvių dovanos – pajūrio kopų, apaugusių pušimis – sunaikinimą”, – rašoma joje.

Mitingas Dangės skvere. Centre stovi Zita Daugintytė. Bernardo Aleknavičiaus  (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.

„Buvau antiterminalininkų garvežys. Paskui jį, deja, ėjo ir tie, kad norėjo pasidaryti ir garbę, ir biznį. Bet buvo ir šventų žmonių. Kazimieras Šiliauskas, Elvyra Macaitė-Kuprijenkova. Paprasti eiliniai žmonės. Vaidotas Daunys, didelis eruditas. Stasys Krasauskas, tuo metu jau buvo pensininkas, pasišventęs žmogus, eruditas, rašydavo ir eilėraščius. Buvo labai sunkus darbas, bet iš viso surinkome 40 000 parašų ir jie man suteikė teisę kalbėti Vyriausybės posėdžiuose tų žmonių vardu. Važiuodavau į Vilnių ir viena uždaruose Vyriausybės posėdžiuose, apie kuriuos nebuvo skelbiama, atlaikydavau ministrų spaudimą. Vyrai manęs nekentė, nes jie negali pakęsti, kad už juos gali būti protingesnė moteris. Prisimenu, kad vilniečiai atpažindavo, prieidavo gatvėje, sveikindavosi, linkėdavo sėkmės. Žinau, kad apie mano veiklą buvo Suomijoje parašyta knyga, bet ji iki manęs taip ir neatėjo”, – dalinosi Z. Daugintytė.

Jai 1995-ųjų gegužę Suomijoje, Mariehamne, buvo įteikta viena iš trijų Baltijos jūros fondo premijų – taip buvo įvertinta visuomeninkės kova už Baltijos jūros išsaugojimą.

„Aš per tą kovą praradau nemažą dalį stažo ir dabar gaunu mažą, pašalpinę pensiją, gyvenu didžiausiame skurde”, – sako Z. Daugintytė.

Ji neišgalėdama išlaikyti didesnio būto Danės gatvėje persikėlė į pietinę miesto dalį.

„Kažin, ar toks mano pašventimas buvo prasmingas. Niekas nepadėkojo, o tie, kurie šaipėsi iš manęs ir sakė, kad čia tik Daugintytė ir kelios bobelės protestuoja, pirmieji pasistatė savo vilas Girulių girioje. Tvoros, miškas eksploatuojamas… Tai skaudžiausia. Tas darbas man labai daug kainavo. Buvau nepailstanti, tai reikėjo mane eliminuoti, bet turėjau visas žinias, po kruopelę susirinkdavau. Pavyko tai padaryti tik per sūnų, kai panaudojo nusikalstamos veiklos modelį, nors valstybė negali provokuoti žmogaus nusikalsti. Tai buvo pats sunkiausias laikotarpis mano gyvenime”, – kalbėjo Z. Daugintytė, neslėpdama, jog jai yra labai liūdna, pirmiausia dėl to, kad gyvena dabar labai sunkiai.

Kitoje rašinio dalyje:

Pirmoji nepriklausomybės metų rekonstrukcija

Kaip savomis rankomis buvo sukurtas konkurentas

Naujas naftininkų etapas – suskystintosios gamtinės dujos

Šių dienų iššūkiai ir perspektyvos

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams


    2023-05-27

    2 komentarai “Klaipėdos statybos objektas Nr. 1: didžiulės taršos, aistrų ir neatsakytų klausimų istorija III”

    1. AvatarVaidas (IP: 78.61.174.43)

      Kada bus IV dalis???

      • AvatarMartynas Vainorius (IP: 78.61.50.37)

        Iki metų galo turėčiau surašyti. Medžiaga surinkta, tik kiti darbai vis priverčia atidėti.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt