Buvęs ilgametis Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas naujai atranda gyvenimo džiaugsmus po intensyvios politiko darbo rutinos: su malonumu daugiau laiko skiria namiškiams, knygai bei pamažu vis labiau pasineria į jo sielai labai artimą muzikinę veiklą.

„Jau suplanuoti keturi mano soliniai koncertai su geriausiu Lietuvoje džiazo orkestru – Kauno bigbendu, turiu du pakvietimus dalyvauti solidžiuose džiazo festivaliuose užsienio šalyse su savo ansambliu, o tai – rimtas iššūkis, nes per tiek metų aktyvaus muzikavimo įgūdžiai didžiosiose scenose gerokai „pritemo“, bet tikrai nepasimiršo“ ,- sako V. Grubliauskas.

Kaip pokyčius jūsų gyvenime įvertino artimiausi jūsų žmonės: šeima, artimieji?

Kiek jaučiu, visiems mums gerokai palengvėjo, visi lengviau atsikvėpėme, nes tos naštos tekdavo visiems mums. Šiuo metu nepraleidžiu progos ir namiškiams pusryčius paruošti, nepalyginamai daugiau dėmesio skirti namų aplinkos tvarkymui, ūkiškiems darbams namuose. Beje, tai puikus būdas atsipalaiduoti. Pagaliau galime ramiai pasikalbėti, pabendrauti, pailsėti, pagaliau žymiai daugiau laiko galiu skirti knygai, dėl kurios namuose jau kyla konkurencija – tenka laukti eilėje. 

Gyvenimas po balandžio 20-osios pasikeitė iš esmės ir tai visiškai suprantama. Kuomet nuo pečių nukrenta didžiulė vadovo atsakomybė, kai ištisus dvylika metų buvęs darbų krūvis, tempas ir ritmas tampa istorija… Atsibundi ryte be viso šio rūpesčių ir atsakomybių spaudimo ir supranti, kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, nepalyginamai spalvingesnis ir laisvesnis. Atsirado laiko artimiesiems, o ir sau taip pat.

Bet tokiam „scenarijui“ tikrai moraliai buvau pasiruošęs, nes adekvačiai vertinau savo galimybes, pasikeitusias politines aplinkybes ir, žinoma, ypač sudėtingą, iššūkių kupiną praėjusią kadenciją. Su politinio pasitikėjimo ir savivaldybės administracijos komanda turėjome suvaldyti pandemijos ir karo pabėgėlių iššūkius. Niekas neturėjo tokios patirties, teko čia ir dabar imtis atsakomybės, veiksmų, tų problemų sprendimų.

Visa tai šiandien jau istorija, ši kelio atkarpa jau nueita, o istorija laiko tėkmėje viską sudėlios į savo vietas. Neabejoju, kad klaipėdiečiai mato ir vertina gausybę pabaigtų darbų ir projektų, mato pagražėjusias miesto aikštes ir gatves, mato ir džiaugiasi pastatyta „Švyturio“ arena, Klaipėdos baseinu, sutvarkyta Danės krantine, Odesos taku ir pramogų erdvėmis Melnragėje, Sąjūdžio ir Sakurų parkais, pradėti ir jau prie pabaigos artėjantys didieji mega projektai įkvepia tikėjimu, kad miestas auga, stiprėja ir gražėja. 

Jei būtų galima atsukti laiką, ar vėl rinktumėtės šį kelią?

Jei likimas leistų tokią galimybę – atsukti laiką atgal, nebijočiau šio kelio, tačiau, žinoma, įgyta milžiniška patirtis tikrai padėtų pasiekti tų pačių tikslų gerokai lengviau ir paprasčiau.

Dvidešimt keturias valandas per parą, dvylika metų buvote Klaipėdos meras: ką šios atsakingos pareigas davė, o ką atėmė? Gal laisvadienius ar laiką su šeima, nes net savaitgaliais buvote matomas gausiuose miesto renginiuose.

Visų pirmiausia įgyta milžiniška ir labai daugialypė patirtis, kurios niekur kitur neišmoksi, nenusipirksi ir nesusikursi. Taip, per tuos 12 metų įpratau gyventi ir dirbti 24/7 režimu ir tai neišvengiamai labai ribojo galimybes būti su šeima, atostogauti ar juo labiau poilsiauti. Mero pareigos ir atsakomybė visada buvo su manimi. Aš visada buvau tame procese. Tai, ko gero, pati didžiausia ir jautriausia auka laiko su šeima kontekste ir būtent šeimai teko milžiniški išbandymai bei nepatogumai dėl manojo darbo… Bet tokia buvo mano pareiga, toks buvo mano pasirinkimas ir nesigailiu to, kam nuoširdžiai paskyriau visus tuos dvylika metų. Tuo pačiu noriu pasidžiaugti tvirtais ir draugiškais ryšiais su buvusiu ir esamu Klaipėdos merais Rimantu Taraškevičiumi ir Arvydu Vaitkumi. Nors mes į politiką atėjome iš skirtingų profesinių sričių, atstovaujame skirtingoms politinėms jėgoms, tačiau atsakomybė už miesto ateitį – visų mūsų bendras tikslas. Turime ieškoti ne kas mus skiria, o kas mus vienija.

Tiek jūsų gerbėjai, tiek oponentai vieningai sutaria, kad esate puikus oratorius. Išugdytas ar įgimtas šis talentas?

Būtų nekorektiška ir nekuklu pačiam vertinti vienokius ar kitokius savo gebėjimus. Man tai iš esmės nepriimtina. Tai turėtų daryti tie, kurie nori tai daryti. Kalbant apie gebėjimą viešai reikšti savo mintis, požiūrį, vertinimus ar tiesiog savąją poziciją, tai tikrai niekada nesimokiau to specialiai, tačiau ir džiazinė patirtis, padėdavusi susikaupti, nesiblaškyti, akcentuoti esminius dalykus, bendrauti betarpiškai ir neprisirišant prie parašyto ar paruošto teksto visada būdavo patikimiausias pagalbininkas. Kaip jau ne kartą esu sakęs – džiazas man visada padėdavo politikoje, bet politika visada trukdydavo džiazui. Tačiau mano mamos, ilgametės bibliotekininkės įdiegta meilė knygai, suteikia pasitikėjimo ir žinių, bendraujant su skirtingais žmonėmis ar sakant kalbas skirtingoms auditorijoms. Dabar gi grįžti į muziką, koncertuoti su rimtais, profesionaliais kolektyvais tampa tikra atgaiva sielai, o ir džiaugsmu šeimai, kas man – ypatingai svarbu. 

Papasakokite apie savo ar šeimos mėgstamas laisvalaikio veiklas.

Man už save kalbėti labai lengva ir paprasta – visa, ko nerandu darbuose, veikloje, įvairiuose užsiėmimuose aš randu muzikoje, džiaze. Didžiuojuosi savo vaikais, kurie ir studijuoja, ir dirba, ir randa laiko visuomeninei veiklai.

O šeimoje mūsų daug (esame šešiese), o ir amžius nuo 14 iki 66, tad mūsų pomėgiai, pasirinkimai labai skirtingi.

Bet kas mus visus vienija – tai galimybė drauge, kad ir trumpam, keliauti visiems kartu. Visi mėgstame knygas, gerą filmą, žinoma – gerą koncertą. Ar tiesiog kartu gaminti skanų maistą, kalbėtis, juokauti, žaisti stalo tenisą. Paprasti, bet labai mieli ir brangūs džiaugsmai.

Šiandien ir vėl jaučiuosi žmogumi, kuris visiems savo vaikams ir žmonai gali skirti dėmesio tiek, kiek noriu ir galiu. Esu dėkingas savo žmonai Ingai, kuri visus tuos metus sunkią ir sudėtingą psichologinę naštą kantriai nešė kartu su manimi. Tai buvo sudėtinga misija. Atėjo laikas mėgautis ir atiduoti visas emocines skolas savo artimiesiems. Gyvenimas – nuostabus mokytojas, stengsiuosi būti pažangus mokinys (juokiasi).

Esate miesto tarybos narys: ką planuojate nuveikti, kokios sritys sulauks daugiausiai jūsų dėmesio?

Tikriausiai visi suprantame vienodai, kad būnant miesto meru dėmesio reikalavo visos viso miesto sritys, tad išskirti kažką buvo beveik neįmanoma – dėmesio visada reikėjo visiems ir viskam.

Šios kadencijos Taryboje esu valdančioje daugumoje bei vadovauju daugelį svarbių miesto gyvenimo sričių kuruojančiam Kultūros, švietimo ir sporto komitetui. Įgyta įvairialypė patirtis bei sisteminis problematikos suvokimas, tikiu, tikrai leis visą šį potencialą panaudoti bendruomenės labui. Būdamas Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininku, išskirtinį dėmesį ir visas jėgas galėsiu skirti būtent šioms trims sritims, bet, žinoma, neprarasdamas dėmesio ir viso miesto gyvenimo pulsui. Esu dėkingas kultūros, sporto, švietimo bendruomenėms,  kurioms pastarieji trys metai buvo išskirtinai sunkūs ir nedėkingi. O surėmę pečius ir su nevyriausybininkais, kurie taip pat daugelį metų dirbo, edukavo, ugdė, kūrė bei savo pasiekimais garsino mūsų miestą, manau, kad pasieksime puikių rezultatų. Tikslas bendras, tad ir pastangos turi būti bendros bei sutelktos, kame ir matau vieną iš pagrindinių savo misijų.

O pabaigai pasakyčiau paprastą, bet man labai svarbią tiesą – ne tiek svarbu, kas konkrečiai yra meras šiuo metu Klaipėdoje, kiek svarbu yra tai, kad kiekvienas klaipėdietis jaustųsi tarsi meru savo kieme, savo gatvėje, savo mikrorajone ar seniūnaitijoje, nepriklausomai nuo savo tautybės ar pažiūrų – juk atsakomybė už visų mūsų gimtojo miesto ateitį yra visų mūsų bendras reikalas. Tik kartu mes – Klaipėda.

Kokie jūsų artimiausi planai?

Pasikeitęs gyvenimo būdas neišvengiamai keičia ir planus gyvenimui. Man labai džiugu, kad nesu pamirštas būtent kaip menininkas, muzikantas, atlikėjas ir būtent toje erdvėje artimiausi mano planai man kelia ir jaukią nostalgiją, ir mielus įsipareigojimus.

Jau suplanuoti keturi mano soliniai koncertai su geriausiu Lietuvoje džiazo orkestru – Kauno bigbendu, turiu du pakvietimus dalyvauti solidžiuose džiazo festivaliuose užsienio šalyse su savo ansambliu, o tai – rimtas iššūkis, nes per tiek metų aktyvaus muzikavimo įgūdžiai didžiosiose scenose gerokai pritemo, bet tikrai nepasimiršo. Artimiausias koncertas – Šiauliuose, tarptautiniame bigbendų festivalyje, tad tenka prisiminti studentavimo laikus – intensyviai ir atsakingai ruoštis koncertams. Tikriausiai laukia sugrįžimas ir į legendinius „Kurpius“, kuriuos visada prisimenu su didele meile ir nostalgija, o kas džiugina, kad ir manęs jie dar visiškai nepamiršo.

Neatmetu galimybės sugrįžti ir į man gerai žinomą pedagogo, docento veiklą, nes ši patirtis tikrai nedingo, nors puikiai suprantama – tam tikras žinių perkrovimas būtų reikalingas, bet tai tikrai įveikiamas iššūkis.