Kodėl žmonės patiki tuo, kas kitiems akivaizdžiai yra netiesa? Kodėl propaganda atjungia tūkstančių ar milijonų žmonių kritinį mąstymą, kokie jos poveikio mechanizmai? Pabandysiu tai aprašyti, naudojantis Rusijos pavyzdžiu. Tiesa, kitose šalyse dažnai naudojami kiek kiti mechanizmai, nors bendra kryptis visada sutampa.

wallpaperflare.com iliustracija

Pirmasis ir svarbiausiais propagandos tikslas tapti vieninteliu informacijos šaltiniu. Kaip ir kodėl taip padaroma – antras klausimas. Gali būti, kad technologijos neleidžia padaryti kitaip, kaip kad yra Šiaurės Korėjoje, Kinijoje. Išnaikinamos alternatyvios žiniasklaidos priemonės: Rusijoje nėra nepriklausomų TV stočių ar laikraščių. Radijo stotys siekia beveik neliesti politinių temų, vyrauja sportas bei pramogos. Įvedami draudimai „neteisingoms“ žinioms, kurie gali leisti žurnalistą uždaryti į kalėjimą ar bausti grėsmingomis baudomis tiek žmones, tiek sklaidos priemones (bylos prieš Vikipediją). Tikslas – turėti žinių skleidimo monopolį.

Antrasis propagandos žingsnis: savo žinias gražinti, o jei yra dar kitokių, tai priešininką menkinti. Tai daroma gana paprastai, pastarasis išvadinamas negražiais žodžiais, jam „prikabinama“ etiketė. Štai agresyvios valstybės vadovas išvadina ukrainiečius fašistais ir kelia tikslą armijai „denacifikuoti“. Tai galima tik tuomet, jei yra naciai. O jei jų nėra… Tai reikia išsigalvoti.

Aš, kaip specialistas, galiu patvirtinti, kad dabartinė Rusijos valstybė pilnai atitinka fašistinės valstybės kriterijams. Kaip sakoma, kas kuo kvepia, tuo kitus tepa.

Įtaigumui padidinti geriausi propagandistai naudoja emocinio poveikio būdus: patyčias, grimasas, savo išdidumą. Galima pažiūrėti į Donaldo Trumpo kalbas ir povyzą ir matyti visų šių priemonių rinkinį.

Trečias propagandos žingsnis yra dėmesio fokusavimas į mažiau reikšmingus, neesminius dalykus ir situacijos supaprastinimas. Norint nukreipti dėmesį nuo svarbių kiekvienam žmogui dalykų, rodomi globaliniai tikslai. Galiu priminti vieną seną lozungą: „Jūsų vaikai gyvens komunizme“. Tai buvo sakoma pačių aukščiausių valstybės vadovų. Panašiai veikia ir siekis naudotis lozungais.

Dabar grįžkime prie D. Trumpo šūkio „Padarykime Ameriką vėl didžia“ ar kitoje valstybėje – „Rusija turi pakilti nuo kelių“. Abu šie teiginiai palieka kiekvieno fantazijai suvokti, kas yra ta didi Amerika: 1653 ar 1789 metais? Antrasis dar labiau neapibrėžtas, nes vienam tai piliečio gerovės klausimas, kitam grasinimas ar baimės kėlimas aplinkinėms valstybėms. Lozungas negali nurodyti nei konkretaus tikslo, nei jo pasiekimo būdo, jis teleidžia fantazuoti ir tik emocionaliai reaguoti. Protas atjungiamas, jausmai nereikalauja pagrindimo.

Pernelyg dažnai propagandistai naudoja savitą pagrindimo būdą: gandus ar nuomones. „Kai pranešė gerai informuotas šaltinis“, „valstybės atstovas pranešė anonimiškai“, „remiantis mūsų duomenimis“. Tai tik keli pavyzdžiai, jų yra begalės. Kai neturi šaltinio, tai negali patikrinti tikrumo. Melas slepiamas po melagienomis. Dar labiau negalima remtis kai kurių asmenų, nors ir žinomų ar net specialistų, nuomone. Pavienis žmogus gali klysti ir tai žmogiška, bet tiesa skiriasi nuo nuomonės tu, kad ją galima patikrinti realiais faktais, o ne susidariusia emocija, jausmu.

Šiaip propaganda nėra paprastas reiškinys. Turėčiau dar tęsti. Bet kol kas tiek. Taigi, apibendrinu:

1. Propaganda būna agresyvi ir pasyvi (užslėpta);

2. Propaganda siekia žinių ar jų sklaidos monopolio;

3. Agresyvi propaganda dažniausiai prasideda nuo „etikečių: priešininkams klijavimo;

4. Propaganda siekia racionalius argumentus pakeisti emocijomis;

5. Propaganda paprastina tikslus ir keičia juos lozungais;

6. Propagandistai dažnai melą paslepia po svetima nuomone ar net melagiena;

7. Propagandistai nevengia priskirti priešininkams jiems nebūdingas pažiūras, o vėliau jas kritikuoti.