Kaip buvusi ilgametė jūros temomis rašiusi žurnalistė džiaugiuosi šiandienos jaunesnės kartos entuziasto, Klaipėdos istorijos tyrinėtojo Deniso Nikitenkos sėkme nustatant ikikarinio Baltojo švyturio buvimo vietą.

Tiesą sakant, ji daugeliui prieškario vaikiščių, kurie po nepriklausomybės atgavimo dar gyveno Klaipėdoje, buvo vieša paslaptis. Prisimenantieji Baltąjį švyturį dar 1991 metais apie jūros reikalus rašiusiems žurnalistams buvo nurodę tikslią ne tik švyturio, bet ir prieškario jūrų skautų jachtos „Budys” žūties vietą prie šiaurinio molo.

Apie tai man teko laimė kalbėtis su dviem žilagalviais „vaikinais” – buvusiu karo laivo „Prezidentas Smetona” puskarininkiu Zenonu Šidlausku bei jo jaunystės bičiuliu, buvusiu atkurtos Lietuvos konsulu Šveicarijoje Narcizu Prielaida.

Po daugybės metų jiems susitikus jau laisvoje Klaipėdoje, bičiulių prisiminimus apie vaikystę prie Baltojo švyturio sudėjau į 1999 metais išleistą kuklią savo knygelę „Jūra ir likimai”.

Pateikiu keletą ištraukų iš šios knygelės.

Klaipėdoje po 57 metų

Tą sausio 27-osios rytą ir jo išvakarėse jaudinosi turbūt ne tiktai Zenonas Šidlauskas, kai jam galėjau pranešti gerą žinią, kad į Klaipėdą atvyksta jo vaikystės draugas, Lietuvos generalinis konsulas Šveicarijoje Narcizas Prielaida. Turbūt nerimo kirminėlis kirbėjo, nors jokiu būdu nebūtų to prisipažinęs, ir į Klaipėdą atviliojusio, t.y. padėjusio per trumpą žiemos dieną suvažinėti iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal valstybės kontrolės ir saugaus plaukiojimo inspekcijos viršininko Henriko Butkaus širdyje. Viskas klojosi kaip iš rašto.

Jau prieš užsukdamas į Lietuvos jūrininkų sąjungą, konsulas spėjo aplankyti savo buvusią gimnaziją, žvilgtelėti į pasikeitusį miesto veidą. Radome tąsyk ir gerbiamo svečio atmintyje išsaugotą kampelį, kurio, regis, laikas beveik nepalietė. Tai Viršutinė gatvė. Ji taip vadinosi ir prieš karą. Čia, 1-uoju numeriu pažymėtame name, gyveno Prielaidų šeima. (…)

Ir vėl tie patys laiptai, kuriais bėgta, grįžta iš pajūrio, lyg laikas būtų jų nepalietęs. Tas pats vaikystė langas, nors pertvarkytos patalpos, nors laiko upė nusinešė į nebūtį daug brangių veidų ir vardų…

Į pasimatymą prie Baltojo švyturio

Ne kiekvienam iš mūsų lemta nueiti į pasimatymą prie Baltojo švyturio. Ir kaip nueisi, jeigu apie tai mano karta žino tiktai iš pasakojimų, kad tai buvusi mėgiama klaipėdiečių, ypač nuotykių ieškančių vaikiščių, susitikimų vieta. Užtat ten beveik kasdien atbėgdavo susitikti ir pasidalinti įspūdžiais prieš 60 metų Narcizas ir Zigmas Prielaidos, Juozas Kirvaitis, Zenonas Šidlauskas. Tad, turėdami rankose siūlo galą, ryžomės ir mes nors akies krašteliu žvilgteli į gražią jų prisiminimų šalį.

Nespėjome, atsidūrę Švyturio gatvėje (kur dabar gyvena Zenonas Šidlauskas), išsiropšti iš mašinos, o du šarmotais sidabriniais smilkiniais „vaikiščiai” Narcizas Prielaida ir Zenonas Šidlauskas jau buvo vienas kito glėbyje. Tada jau į jų dialogą įsiterpti, žinoma, buvo nelengva, nes svarbiausias abiejų bičiulių lūpose skambėjęs žodis buvo „prisimeni”. O tų „prisimeni” vingiuose – gyva ikikarinės Klaipėdos jūrų skautų ir skautukų istorija. Ko tiktai nebūta. Pasirodo, ir atviroje jūroje iškylauta, ir palankiam vėjui pučiant į bures ne vieną mylią Baltijoje „pasiklysta”.

Vieną istoriją, kuri baigėsi tuo, kad Zenonas Šidlauskas šiandieniniams budžiams tiksliai nusakė jachtos „Budys” žuvimo vietą, verta ir papasakoti.

Kaip jis pats sakė, nebuvo nė dienos, kad jie, paaugliai, nešmirinėtų uoste, prie molo ar kokioje nors jachtoje. Kai patikėdavo švęsti jos denį, pasijusdavo tikrais jūrininkais. Taigi ne kartą teko paplaukioti ir „Budžio” jachta. Jau ir kaimynai žinojo, kad Šidlauskų Zenius be jos negali gyventi.

Tą apniukusį rytą Šidlauskų šeima grįžo iš kelionės namo. Kaimynas priėjo ir… pareiškė užuojautą dėl tragiškos sūnaus žūties, klausdamas, kaip tai atsitiko. Šis suglumo: kaip tai, juk vaikinas sveikas ir gyvas šalia. Pasirodo, į tą nelemtą žygį plaukė Zenono Šidlausko bendrapavardis. Bet jachtos žuvimo vietos Zenonas nepamiršo visus tuos metus.

Po šio pasakojimo bičiuliai, žvilgterėję vienas į kitą, suprato be žodžių – reikia nueiti prie Baltojo švyturio, nes ten galbūt tebebraido jų basakojė vaikystė kartu su prisiminimais, nulenkti galvą „Budžio” atminimui.

Nors po kojomis girgždėjo sausio sniegas, jo bičiuliai nejautė. Matyt, jūros vėjas atnešė tą gerai abiems pažįstamą bangų ošimą, kuris ne kartą atvesdavo čia, kur gimė visą gyvenimą išsaugota bičiulystė ir meilė jūrai bei savo gimtajam kraštui, nesvarbu, kur likimas benublokštų.

Ir vieną dieną tikrai išaušo diena, kai jie atėjo į pasimatymą prie Baltojo švyturio…nesvarbu, kad nebesančio, bet išsaugoto vaikystės prisiminimuose….

INFORMACIJA

Baltasis švyturys stovėjo Šiaurinio molo gale. Atidarytas 1884 m. gruodžio 16 d. Įrengtas ant paaukštinto molo galo, bokšto aukštis siekė 8,5 m, tamsiuoju paros metu švyturyje degė raudona šviesa, kurią skleidė 500 HK galingumo elektros žiburys. Baltuoju švyturys pavadintas dėl to, kad mūras buvo tinkuotas ir nudažytas baltai.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1945 m. sausį ir Baltąjį, ir Pietinio molo švyturį traukdamiesi susprogdino vokiečiai. Sovietiniais laikais švyturio nuspręsta neatstatyti, jo vietoje pastatyta geležinė konstrukcija.

Baltasis švyturys buvo pavaizduotas 1922 m., prieš Lietuvai atgaunant Klaipėdos kraštą, išleistame 10 markių banknote, vaizduotas prieškariniuose nepriklausomos Lietuvos pašto ženkluose, senesniuose atvirukuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šis švyturys buvo pavaizduotas 200 litų banknoto, išleisto 1997 m., reverse.

Į kultūros paveldo objektų registrą Baltasis švyturys neįtrauktas.