Klaipėdos botanikos sode tarp žydinčių tulpių ir alpinariumų sutikome dvi ukrainietes iš Rytų Ukrainos – Mariną ir Alioną, kurios darbuojasi žydinčių augalų skyriuje ir džiaugiasi kiekvienu prasiskleidusiu žiedu. Jos sutiko papasakoti, kaip jas čia nubloškė likimas.

Marina atvyko iš Donecko srities, gyveno ir okupuotame Donecke, ir mažame miestelyje jau Ukrainos teritorijoje, tad gali situaciją palyginti iš abiejų pusių. Aliona – iš Kachovkos Chersono srityje, kuri šiuo metu yra okupuota rusų.

Abi moterys Klaipėdoje atsidūrė praėjusių metų gegužę.

„Su Alionа susipažinome žuvų fabrike, kuriame pradirbome apie 4 su puse mėnesio. Ten ir susidraugavome, o kai įmonėje prasidėjo atleidimų banga, abi užsiregistravome Užimtumo tarnyboje. Apie mėnesį prasėdėjome be darbo ir staiga mums pasiūlė Botanikos sodą! Iškart sutikome”, – pokalbį pradėjo Marina.

„Man labai patinka darbas sode. Auginu vaikus, norėjosi darbo be naktinių pamainų, čia puikus darbo tvarkaraštis, draugiškas kolektyvas, esame labai patenkintos”, – draugei pritarė Aliona.

Moterys sakė darbo nebijančios, o sėdėti namie nenorinčios, be to, esą reikia padėti ir giminėms Ukrainoje. Marina džiaugiasi suradusi darbą Lietuvoje, kai tuo metu jos dukra tėvynėje darbo neturi.

Marinos teigimu, baisiausia buvo 2014 metais, kai ėmė skraidyti sraigtasparniai ir lėktuvai bei bombarduoti Donecko oro uostą.

„Vėliau kažkaip apsipratome, net nebepertraukdavome pokalbio, išgirdę automatų papliūpas. Tada mums baisiausi buvo GRAD’ai. Tačiau aviacinių bombų tikrai nesitikėjome. Ir į darbą, ir iš darbo eidavome gana ramiai, šventėme šventes. Darbo vietos liko, apšaudymų mažėjo – iš dalies buvo laikomasi Minsko susitarimų. Buvome įsitikinę, kad netrukus galutinai susitars. Paskutiniais metais viskas jau buvo aprimę, situacija regione nebebuvo tokia įtempta. Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus – ankstų vasario 24-osios rytą ėmė bombarduoti. Man juokingi pasakymai, kur mes buvome 8 metus. Štai Avdejevkoje, kuri vos už 30 km nuo Donecko, žmonės net nežinojo, kas tas karas. Taip, kažkur tolumoje šaudo, bet į tai niekas nekreipė dėmesio”, – pasakojo Marina.

Tuo metu jai antrinanti Aliona sakė neva juos nusprendė „išlaisvinti”.

„Štai ir „laisvina” nuo gyvenamojo būsto, nuo mylimo darbo, nuo artimų žmonių – toks jų „išlaisvinimas”. Mus, rusakalbius, nusprendė apginti. Iki šiol nesuprantame nuo ko. Ukrainoje mūsų teisių niekas nepažeidinėjo: žinoma, valstybinėse įstaigose reikėjo pildyti dokumentus ukrainiečių kalba, bet tai normalu, nes valstybinė kalba Ukrainoje yra ukrainiečių. Tai tas pats, jei amerikiečiai pasakytų norintys, kad Lietuvoje valstybinė kalba būtų anglų, tai juk nesąmonė”, – sakė ji.

Marina, kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

Dar iki 2022-ųjų karo mano vyras čia dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Pas mus Donecke karas juk prasidėjo ne praėjusių metų vasario 24-ąją, o 2014-ais metais. Donecke liko butas, bet gyventi tame „bespridiele” buvo neįmanoma, todėl išvykau į mažą miestelį Ukrainos teritorijoje, o vyras išvažiavo uždarbiauti ir jau 4 metus dirba lietuviškoje įmonėje. Vasario 24-ąją jis buvo reise, tapo aišku, kad namo jis negrįš, tad aš ėmiau ruoštis kelionei. Vasarį kaip tik buvau Donecke, išvykau per kontrolės postus į Ukrainos teritoriją iki pat jos vakarinių sienų.

O ar jūsų kelias, Aliona, iš Chersono buvo sunkus?

Labai. Išvykau tik rugpjūtį ir ilgai keliavau per okupuotas teritorijas, per Krymą, per visą Rusiją, Latviją. Mano brolis buvo tarp tų Chersono jūreivystės specialybės studentų, kurie karo pradžioje atsidūrė reise jūroje ir kuriuos vėliau priglaudė jūsų Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Brolis, kurį aš globojau po mamos mirties, man su vaikais liepė atvykti į Klaipėdą. Tai buvo sudėtinga. Iš pradžių reikėjo parašyti išvykimo paraišką, po to keturias paras vykome per Rusiją, per Krymą su pavėžėju, nes asmeninių automobilių nepraleido. Mus tardė, tikrino visus telefonus, 19-metį sūnų intensyviai tardė, nusivedę į atskirą kambarį, įdėmiai tikrino jo telefoną. Gerai, kad mūsų gyvenamąja vieta Klaipėdoje iš anksto pasirūpino brolis.

Kaip jums pavyko Klaipėdoje adaptuotis?

Marina: Pradžioje buvo sunku, juk giminės, draugai ir pažįstami liko Ukrainoje. Čia būnant ypač sunku klausytis pokalbių apie аpšaudymus, žūtis, kai namie žūsta artimieji, draugai. Aš dar labiau čia jaudinuosi. Mano mama ir brolis su šeima išvyko už 700 km nuo gimtųjų vietų, bet vis tiek liko Ukrainoje. Ir mums čia sunku, ir jiems ten sunku. Bet jie namuose, o mes kol kas – ne. Jie jaudinasi dėl mūsų, mes – dėl jų. Klaipėdoje jau po truputį pripratome, bet vis tiek namo norisi.

Aliona, o kaip jūsų vaikai čia apsiprato?

11-metei dukrai buvo sunku. Ji penktą klasę pradėjo lankyti „Santarvės” progimnazijoje kaip tik rugsėjo pirmąją – mes į Klaipėdą atvykome rugpjūčio 30-ąją. 31-ąją nuėjome į Švietimo skyrių, mus pasiuntė į „Santarvę”. Žinoma, jai buvo sunku. Ji rusiškai kalba gerai, bet rašyti šia kalba nemoka, tad buvo nelengva susigaudyti terminologijoje, nežinojo, ką reiškia kablelis, daiktavardis. Iki naujųjų metų vargo, po to priprato, atsirado draugų, susidraugavo su lietuvių kalbos mokytoja. Dabar kartu su dukra mokomės lietuvių kalbos. Sūnus iškart nuėjo dirbti į gamyklą, planuoja Klaipėdoje studijuoti ir čia likti. O mes su dukra norime namo, kur liko ir šuo, ir katė.

Aš pati labai pasiilgau savo darbo – dirbau auklėtoja vaikų darželyje, turiu aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, noriu grįžti pas savo vaikučius. Tiesa, nežinau, kiek jų likę, daugelis išsivažinėjo.

Marina: O aš daug metų dirbau gamybos operatore anglies pramonėje. Iki 2017-ųjų metų Donecke, po to – nedidelėje gamykloje Ukrainoje. Jei ne karas, mes tikrai nebūtume atvykusios čia ieškoti geresnio gyvenimo. Klaipėdoje dirbau dviejose žuvies gamyklose ir Botanikos sode. Gamykloje viskas aišku: atėjai ir 12 valandų praleidi ant kojų. O čia! Šiandien vienoj lysvėj, rytoj – kitoj, nėra net ko lyginti gėlyno ar alpinariumo su dirbtine kopa! Ir peizažas skirtingas, ir darbas įvairiapusis. Kasdien čia – vis naujas atradimas: tai krokai, tai tulpės pražydo, o po to – magnolijos. Pirmą kartą pamačiau geltoną magnoliją. Jau išuostėme visus žydinčiau krūmus, atskiriame juos iš kvapo.

Aliona: Taip, mes čia atvykome tik ieškodami ramybės. Negali auginti vaikų, kai nuo sprogimų dreba langų stiklai, kai nežinai, kur gali pataikyti bomba. Mūsų vaikai jau atpažįsta kiekvieną garsą, žino, kas šaudo, kieno bomba nukrito, ką reiškia ištisi sprogimai – mes nuo to bėgome, stengdamiesi apsaugoti savo vaikus.

Ką jūs, remdamosi savo nelengva patirtimi, galėtumėte palinkėti lietuvėms mamoms?

Marina: Kad ir kaip banaliai skambėtų, linkiu taikos ir sveikatos – tai svarbiausia.

Aliona: Kantrybės. Motina turi daug iškęsti, padėti savo vaikams ir jais visada tikėti.