Iš apačios kyla sąjūdis Danę pervadinti Dange. Man abi hidronimo formos gražios: abi baltiškos ir turi savo tradiciją. Bėdą matau tik tokią, kad tie sąjūdininkai ideologizuoja problemą. Tuo lengva įsitikinti užmetus akį į socialinius tinklus ir interneto komentarus.

„Dangininkai” stumia maždaug tokį pasakojimą: „Yra graži ir teisinga istorinė Dangės upė. Taip ją ir vadina teisingi klaipėdiečiai, patriotai ir kultūristai. O štai „Danę” sugalvojo bolševikai po karo, ir taip upę vadinti gali tik nemylintis savo miesto vatnikas.”

Na, kaip pasakytų jaunieji mano draugai, tie entuziastai įjungia bulingą ir šeimingą „danininkams”.

Iš tikrųjų ilgus amžius abi formos egzistavo greta. Kuršiams tirpstant žemaičiuose, „Danė” ėmė vyrauti. Vokiečių laikais yra užfiksuota „die Danne” forma, prašau užmesti akį į XVIII žemėlapyje parašytą tokį upės pavadinimą prie Purmalių, žemiau Dūmešio žiočių, maždaug toje vietoje, kur dabar autostrada kerta upę.

O „Dange” (greta „Danės”) upė buvo vadinama ir sovietmečiu. Vaikystėje nuo Montės gatvės per Gorkio gatvę eidavau maudytis Dangėje. Nors norminis pavadinimas tada jau buvo Danė.

Dan(g)ė nėra vienintelė upė Lietuvoje, turinti du vardus – norminį ir šnekamojoje kalboje pasitaikantį. Vilnia (norminis) koegzistuoja kartu su šnekamosios Vilnele. Miestas prie tos upės, beje, vadinamas ne Vilneliu, o Vilniumi – vyriška hidronimo lytimi.

Dėl daugelio svarių, gerbtinų priežasčių oficialioje raštų kalboje vartojamas tik norminis hidronimas. Jau išaugo ir karta, kuri mūsų upę vadina Dane. Aš pats irgi ją taip vadinu. Bet nepuolu taisyti ir gėdinti, jeigu kas ją kalbėdamas Dange pavadina. Ir iš „dangininkų” savo ruožtu pageidaučiau mažiau talibaniškos aistros.