Klaipėdos jaunimo teatro aktorius, gimęs, augęs ir mokslus baigęs uostamiestyje Donatas Želvys, sukūręs pagrindinį vaidmenį kino filme apie pokarį „Poetas”, sako net ketinęs nevažiuoti į sekmadienį Kaune vykusių vadinamųjų lietuviškųjų Oskarų – „Sidabrinių gervių” – apdovanojimų ceremoniją.
Visgi paaiškėjo, jog ši išvyka jaunam aktoriui buvo labai sėkminga – jis sulaukė aukščiausio įvertinimo – gavo „Sidabrinę gervę” už pagrindinį vyro vaidmenį pilno metro vaidybiniame filme. Nors prisipažįsta tokio apdovanojimo nesitikėjęs, neslepia, jog dėl to labai džiaugiasi.
Atsiimdamas apdovanojimą, jis sakė gervę skiriantis savo tėvams, kurie anksti paliko šį pasaulį: mama mirė, kai Donatui buvo vos 17 metų, tėtis – prieš 5 metus. Šiuo metu aktorius Klaipėdoje gyvena su drauge, tačiau apie asmeninį gyvenimą sako pasakoti nenorintis.
„Man patinka žmonės, kurie turi paslapčių”, – šypsosi aktorius, vaidinantis ne tik Klaipėdos, bet ir Vilniaus jaunimo teatre ir šiuo metu iš viso kuriantis apie 11 vaidmenų. Tarp pastarųjų – ir sėkmingai daugiau nei 120 kartų jau parodytas bei toliau Klaipėdos jaunimo teatro repertuare esantis Valentino Masalskio režisuotas mono spektaklis „Kontrabosas”.
Dėl jį ištikusios sėkmės lietuviško kino apdovanojimuose Donatas teigia susirgti žvaigždžių liga nebijantis, nes esą V. Masalskio, kurio kursą yra baigęs, dėstymo ir aktorių ugdymo metodika yra paremta visai kitais principais.
„Jei aš bent kiek užriesčiau nosį, greitai būčiau nutupdytas ant žemės. Jo metodika visai kitokia, mūsų visas aktorinis kelias grįstas sąžiningumu, egoizmo mažinimu, nuoširdumu, atvirumu, ir šitos savybės prieštarauja sužvaigždėjimui”, – sakė iš Kauno muzikinio teatro su „Sidabrine gerve” į Klaipėdą pirmadienį grįžęs Donatas.
Ne paslaptis, jog aktoriams, kurie yra ne vilniečiai bei nėra plačiai žinomi, nėra paprasta gauti pagrindinį vaidmenį pilno metro vaidybiniame filme. Kaip patekote į „Poetą”?
Iš tikrųjų patekau kastingo dėka. Giedrius Tamoševičius, vienas iš filmo režisierių, ieškojo to Kosto vaidmens atlikėjo, jis atvažiavo į Klaipėdą ir kvietė aktorius. Ir Vilniuj ieškojo. Nuoširdžiai kalbant, galvojau, kad labai blogai pasirodžiau kastinge, bet Giedrius kažką kitką pamatė.
Nesakė, ką pamatė?
Jis man nėra sakęs, jis mėgsta paslaptis, man patinka žmonės, kurie turi paslapčių, bet kažkokiam interviu yra sakęs, kad grįžęs pažiūrėjo filmuotą medžiagą ir pamatė Kostą tame Donate. Ir toks buvo jo pasirinkimas.
Esate jaunas žmogus, jums pokario tema tikra nėra artima ar gerai žinoma. Ar kaip nors specialiai ruošėtės tam vaidmeniui, ar pakako tik režisierių nurodymų?
Ruošiausi, stipriai ruošiausi. Man atrodo, kad neįmanoma perteikti tokios temos, neatsiribojus nuo šiandieninio pasaulio. Skaičiau tarpukario, pokario knygas, partizanų dienoraščius, prisiminimus, Dzūko dienoraštį skaičiau, Adolfo Ramanausko-Vanago, kitų. Ir to paties Kosto Kubilinsko visus raportus, kuriuos Giedrius ir Vytautas V. Landsbergis [antrasis filmo režisierius] man sugebėjo archyvuose atrasti. Man ir pačiam buvo įdomu. Žodžiu, dirbau detektyvu.
Ar tikėjotės gauti „Sidabrinę gervę” už pagrindinį vyro vaidmenį?
Ne, iš tikrųjų nesitikėjau, net kalbos nepasiruošiau. Važiavau, nes galvojau, kad reikia važiuoti. Buvo noras net nevažiuoti, bet iš tiesų džiaugiuosi, kad nuvažiavau, buvo smagu su visais kino žmonėmis susitikti, pabendrauti, buvo smagus laikas. Bet netikėjau laimėti. Buvo daug gerų filmų su gerais ir pagrindiniais, ir nepagrindiniais aktoriais, galvojau, kad laimės kažkas kitas.
Dabar jau galite palyginti aktoriaus darbą kine ir teatre. Kur jums labiau patinka vaidinti?
Manau, kad ir ten, ir ten yra labai smagu būti. Teatras yra labiau efemeriškas dalykas, jis ima ir išnyksta, ir tie žiūrovai, kurie atėjo į teatro spektaklį, tą dieną tokį ir tepamatys, kitą dieną to paties pamatyti nebebus jau įmanoma. Spektaklis nebūna įrašytas, jis įsirašo tik į žmonių sąmonę, žmonių smegenis, prisiminimus.
O kinas vis dėlto užfiksuoja. Bet kine dar visai kitokia kūryba, kitokie subtilumai. Teatro sceną galima būtų palyginti su bendru kino planu. O bendrame plane ir judesys gali būti didesnis. O stambiame plane kine reikia ne tik mokėti žodžius sakyti, ne tik veikti žodžiais ar emocija, bet ir visas kūnas turi veikti, kiekvienas raumenėlis veide, kūne, rankose. Mes dažnai vien iš akių pamatome, kaip žmogus jaučiasi… Man patinka vaidinti ir teatre, ir kine. Be „Poeto” dar keliuose filmuose esu sukūręs epizodinių vaidmenų.
Gal jau turite naujų pasiūlymų filmuotis kine?
Šiuo metu dirbu prie vieno spektaklio, dėl to teko kelių darbų atsisakyti, o pasiūlymų naujiems vaidmenims kine kol kas neturiu.
INFORMACIJA
„Poeto” siužeto pagrindą iš dalies sudaro tikri įvykiai, t.y. filmas sukurtas pagal žinomo lietuvių vaikų poeto Kosto Kubilinsko, pokariu bendradarbiavusio su represinėmis sovietų struktūromis, kai kuriuos biografijos faktus. Poeto Kosto vaidmenį filme atlieka D. Želvys. Kitas šio filmo aktorius – Dainius Gavenonis – „Sidabrine gerve” apdovanotas už antraplanį vyro, partizanų vado, vaidmenį.
Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė” – ilgiausią ir turtingiausią istoriją turintys lietuviško kino apdovanojimai, vykstantys nuo 2008 m.
Labai džiaugiuosi , kad mūsų giminėje yra naujas talentas kaip suprantu jūs esate Onos proanūkis Alfredo anūkas,o Alfredas buvo mano pusbrolis,o Onutė mano krikšto mama,jūs tikriausiai paveldejot jos artistiškuma, linkėjimai iš Marijampolės ir Kauno, būtinai noriu susitikti,nes mes gyvenam Marijampolėje ir Kaune Kęstučio gatvėje priešais muzikinį teatrą ,dar kartą džiaugiuosi jūsų pasiekimais, mačiau laidoje ,,labas rytas,,