Genetiškai modifikuotas maistas rinkoje pasirodė dar 1996 m. ir nuo to laiko ne tik išplito visame pasaulyje, bet ir sukėlė daugybę diskusijų– ar tokį maistą vartoti yra saugu, ar gyvus organizmus, pavyzdžiui, vištas, genetiškai modifikuoti etiška? Lietuvoje tokio maisto parduotuvių lentynose taip pat galima rasti, tačiau Europos Sąjunga (ES) taiko griežtus reikalavimus ne tik genetiškai modifikuoto maisto platinimui, bet ir žymėjimui, taip siekiant užtikrinti, kad į rinką patekęs maistas yra saugus, o vartotojai – tinkamai informuoti, teigia advokatų kontoros „TGS Baltic“ patarėja Aleksandra Fedotova.

Genetiškai modifikuotas maistas yra pagamintas iš organizmų, kurių genetinė medžiaga yra pakeista, taip jiems suteikiant savybių, kurių daugumos nebūtų vystantis natūraliai. Pavyzdžiui, jei modifikuojamas augalas, jo genetinė struktūra yra paveikiama taip, kad pavyktų išauginti didesnį derlių ar išgauti naują veislę, kuri būtų geresnė, atsparesnė ligoms ir įvairiems vabzdžiams. Pavyzdžiui, pomidoruose, modifikuojant etileną reguliuojantį geną, yra siekiama, kad būtų atidėtas jų nokimas ir pailgėtų tinkamumo vartoti terminas. Kitas pavyzdys – ryžiai, kurie modifikuojami siekiant padidinti jų maistinę vertę, atsparumą kenkėjams ir ligoms. Gyvūnai taip pat gali būti genetiškai modifikuojami, siekiant padaryti juos atsparesnius ligoms.

Tiesa, bent jau kol kas tikslios statistikos, koks maistas yra dažniausiai genetiškai modifikuojamas nėra, tačiau tikėtina, kad tai – augalinės kilmės produktai, mat juos genetiškai modifikuoti yra lengviau nei gyvūnus. Pasaulyje daugiausiai auginami ir labiausiai paplitę genetiškai modifikuoti augalai – sojos, medvilnė, rapsai ir kukurūzai. Be to, gyvūnai įprastai patys nėra modifikuojami, tai atliekama per modifikuotą pašarą, dėl kurio jų organizme įvyksta tam tikri pasikeitimai.

Pakankamai neseniai atsirado ir maistas, modifikuotas pasitelkiant bioinžinerijos technologiją. Tokiu būdu, pavyzdžiui, pasėliai, yra modifikuojami iš vidaus naudojant deoksiribonukleorūgštis (DNR), o ne tik selektyvinius metodus. Visais tokiais ir panašiais modifikavimo metodais siekiama gerinti derlių – kuo augalai ar gyvūnai yra atsparesni ligoms, tuo daugiau mėsos, grūdų ar kitų produktų galima išgauti. Taigi, naujesnis genetiškai modifikuoto maisto terminas yra „bioinžinerinis maistas“ arba kartais ženklinime galima sutikti tiesiog sutrumpinimą „BE“.

Auginimo būdas atsispindi ženklinime

Nors diskusijos apie genetiškai modifikuoto maisto saugumą netyla, vis dėlto dažniausiai yra laikomasi pozicijos, kad jei toks maistas būtų visiškai saugus – jokios papildomos reguliacijos taikyti nereikėtų. Siekiant apsaugoti tiek žmones, tiek gyvūnus, ES reikalauja leidimų ir patvirtinimų iš specialių institucijų, kad toks maistas yra saugus ir gali būti tiekiamas į rinką. Be to, reikalaujama ir tinkamo bei tikslaus produktų ženklinimo.

ES yra sukurtas genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) registras, kuris apima genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų duomenis, o taip pat ir iš rinkos pašalintus genetiškai modifikuotus produktus. Pavyzdžiui, šiame registre ieškant leistinos genetiškai modifikuotos medvilnės, galima matyti visą sąrašą kartu su aprašymais. Tokia ES sukurta duomenų bazė padeda užtikrinti, kad šiuolaikinės biotechnologijos, taip pat ir GMO, plėtra vyktų saugiai.

Saugiai plėtrai yra labai svarbus ir tokių produktų ženklinimas. Pavyzdžiui, jei margarine yra sojų pupelių, kurios buvo genetiškai modifikuotos, tai privalo būti paminėta ženklinime. Tiesa, šios vietos neprivalo būti paryškintos. Produktų, kuriuose yra GMO taip pat negalima reklamuoti, jei taip yra siekiama kaip nors pabrėžti ar išskirti, kad genetiškai modifikuotas maistas yra geresnis ar pranašesnis už kitą, natūralų produktą. Maisto reklamoje taip pat privalo būti nurodyta, kad maistas yra genetiškai modifikuotas.

Tarptautinė produkcijos standartų federacija, kuri priskiria kodus visame pasaulyje parduodamiems vaisiams ir daržovėms, išskiria ir genetiškai modifikuotus produktus. Pavyzdžiui, jei ant vaisių ar daržovių esantis kodas prasideda skaičiumi 3 arba 4 – tai reiškia, kad produktas buvo užaugintas tradiciniais metodais, o jei prasideda skaičiumi 9 – užaugintas ekologiškai. Išskiriami yra tik bananai, kurių kodas visuomet yra 4011, jei jie buvo auginami įprastai ir 94011, jei auginami ekologiškai. Genetiškai modifikuoti vaisiai ir daržovės yra ženklinami kodu, prasidedančiu skaičiumi 8, o genetiškai modifikuoti bananai – 84011.

Gresia atsakomybė

Maisto rinka tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra giežtai kontroliuojama vien dėlto, kad maistas tiesiogiai turi įtakos vartotojams ir gali pakenkti jų sveikatai. Jei genetiškai modifikuotas maistas yra netinkamai paženklinamas arba apskritai nepaženklintas, tai gali būti laikoma maisto klastojimu ir tokiu atveju tampa svarbu ištirti, dėl kokių priežasčių taip atsitiko – ar tai yra klaida, ar tyčinis veiksmas.

Jei nustatoma, kad ženklinimas buvo klaidingas dėl žmogiškosios klaidos – griežta atsakomybė nėra taikoma, tačiau jei nustatoma, kad buvo tyčia siekiama nuslėpti produkto sudėtį ir taip finansiškai pasipelnyti, pavyzdžiui, skelbiant, kad produktas yra ekologiškas, galimos poveikio priemonės – ekonominės sankcijos (nuo 3 iki 20 tūkst. eurų), o jei pažeidimas sukėlė vartotojo mirtį – bauda ne didesnė nei 15 proc. bendrųjų metinių pajamų, t.y. ne mažesnė nei 7,5 tūkst. eurų, bet ne didesnė kaip 100 tūkst. eurų.

Pagrindinė problema – tokių pažeidimų atvejais iš karto nėra aišku, ar toks maistas turi visus leidimus, ar jį galima rasti ES sudarytame registre ir ar naudojamas GMO yra leidžiamas ar uždraustas. O produkto ištyrimas yra gana ilgas ir sudėtingas procesas, mat turi būti atrinkti mėginiai ir atlikti laboratoriniai tyrimai, siekiant nustatyti, kokios problemos yra su tuo produktu ir kokią riziką jis gali kelti žmonių sveikatai, ypač tų, kurie yra alergiški.

Lietuvoje maisto rinką stebi ir kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, tačiau atskirų sankcijų, galiojančių tik genetiškai modifikuotam maistui nėra. Numatyta, kad už ženklinimo ar kitokius pažeidimus yra atsakoma įstatymų numatyta tvarka, t.y. pagal maisto teisę reglamentuojančius įstatymus. Tiesa, Aplinkos ministerija turi pasitarimo komitetus, kuriuose yra diskutuojama apie GMO ir jų patekimą į rinką, ribojimą ir kt. Įdomu tik tai, kiek ir kokius laboratorinius tyrimus ir patikrinimus atlieka atsakingos institucijos įmonėms, kurios tokius produktus tiekia į rinką.