Radikalūs Ukrainos veikėjai-patriotai prieš prasidedant NATO bloko viršūnių susitikimui Vilniuje pamažu praranda kantrybę dėl, jų požiūriu, neapibrėžtų Ukrainos narystės aljanse perspektyvų ir „žiba“ radikaliais požiūriais į problemą.

Wilfried Pohnke (Pixabay.com) nuotr.

Jevgenas Dikijus – tos šalies visuomeninis aktyvistas, buvęs savanorių bataliono „Aidar“ karininkas (2014-2015 m.), mokslininkas-biologas ir Ukrainos nacionalinio Antarktikos tyrimų centro vadovas liepos 2-ąją interneto leidinyje „Obozrevatel“ paskelbė tekstą, kurio pagrindinis motyvas – „Mes užkliuvome už Baideno: pagrindinis Ukrainos sąjungininkas bijo Ukrainos. Kaip jam prisibelsti“. Jo pateikiamas atsakymas – „laikas prisibelsti pas negerus žmones ir prisibelsti tuo vieninteliu būdu, kuris juos motyvuoja – apokaliptinės baimės.“

Kitas p. Dikijaus tekstas pavadintas „Ar jau laikas kalbėtis bloguoju?“.

Už savanorišką dalyvavimą 1991-ųjų sausio įvykiuose Vilniuje 2020 m. prezidento Gitano Nausėdos Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanotas p. Dikijus prieš porą metų Vilniuje yra pristatęs savo knygą apie Rusijos hibridinį karą prieš Ukrainą „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Kokius gi apokaliptinius scenarijus dabar skelbia šis Lietuvos ir Ukrainos savanoris?

Pagrindinė jo naujausių tekstų mintis: jeigu Vakarai nepasiryš Ukrainai suteikti NATO narystės pespektyvų ir tinkamų saugumo garantijų, turėtų prisiminti, kad šiuo metu Vakarų šalyse yra įsikūrę gal 20 mln. ukrainiečių, kurių vos pusė procento ilgainiui yra pasiryžę tapti teroristais, kurie ramiai nesirengia stebėti, kaip Rusijos režimas pamažu stekena jų tėvynę. Išsamiau apie tai galima paskaityti paspaudus šią nuorodą.

Kitaip tariant, p. Dikijus dėl terorizmo perspektyvos įspėja ne jo šalį karine jėga užpuolusią Rusiją, bet Vakarų šalis, be kurių paramos Ukrainos gynėjams sulaikyti Kremliaus invaziją būtų nepalyginamai sunkiau nei dabar.

Tiesą sakant, p . Dikijaus paišomas scenarijus šiandien neatrodo labai realus. Daug labiau iliustruojantis tam tikras ukrainiečių dabartines nuotaikas: nusivylimą dėl Vakarų neryžtingumo, nepakankamą paramą technika bei amunicija jų kariškiams ir vis dažniau Vakaruose pasigirstančias kalbas apie stringantį kontrpuolimą ir neišvengiamą pasekmę – būtinybę sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu.

Panašiai kaip ir Ukrainos prezidento Vlodymiro Zelenskio patarėjo neseną viešą pareiškimą apie tai, esą, jeigu jo šalis nesulauks proveržio narystės NATO bloke klausimu, p. Zelenskiui Vilniaus susitikime gali nebebūti ką veikti, p. Dikijaus įžvalgą galėtume priskirti tam tikram vaikiškam naivumui. Jis agresyvaus karo metu galėtų būti toleruotinas, tačiau visgi yra ne vietoje ir ne laiku. Jis labai tolimas nuo pagarbos mažiausiai 21 (iš 31) NATO šaliai-narei, kuri iki šiol tvirtai pasisakė už Ukrainos narystę aljanse.

Kita vertus, ko gero, rasis prisimenančių, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė savo antros kadencijos pradžioje atsisakė vykti į kolektyvinį pasimatymą su tuometiniu JAV prezidentu Baraku Obama, nes NATO neturėjo Baltijos šalių gynybos planų ir klasikinės diplomatijos galimybės, p. Grybauskaitė požiūriu, prisibelsti pas šio pasaulio galinguosius buvo išsemtos. Ir tąsyk teisi pasirodė Lietuvos lyderė, o ne jos kritikai, tvirtinę, kad po tokio akibrokšto p. Grybauskaitė į Baltuosius rūmus Vašingtone galės pateikti tik kaip ekskursantė.

Tad į radikalių ukrainiečių požiūrį, kuris liudija laukimo nuovargį, verta atkreipti dėmesį.