„Jūsų lūkesčiai – tik jūsų pačių problema“, – regis, taip vienam Rusijos futbolo rinktinės gerbėjui po nesėkmingo pasirodymo atkrintamosiose Pasaulio taurės varžybose prieš keliolika metų atsakė kažkuris komandos lyderių. Ši sentencija neįtikėtinai tinka visiems nusivylusiems, kad NATO bloko viršūnių susitikime už laisvę kovojanti Ukraina nebuvo pakviesta tapti Šiaurės Atlanto gynybinės organizacijos nare bent kiek reikšmingesne užuomina.

Leksikos registrus pakeitęs ir trečiadienį visiems iš eilės dėkojęs p. Zelenskis atrodė gal net komiškai. Juliaus Kalinsko (ELTA) nuotr.

Nors prieš susitikimą iš galingiausios bloko narės – Jungtinių Valstijų – girdėjosi aiškūs signalai, kad Vilniuje nieko reikšmingesnio nesitikėtų nei Ukraina, nei daugiau kaip dvi dešimtys jos rėmėjų – NATO narių (taip pat ir Lietuva), jo pradžia praėjusįjį antradienį buvo tarsi žadanti kažką palankaus. Bloko generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas priešpiet anonsavo, esą susitarta Ukrainai pakeliui į NATO netaikyti vadinamojo „narystės veiksmų plano“ (NVP), o kviesti panašiai, kaip ką tik šalimi-nare tapusią Suomiją ir, matyt, rudenį į narius įsiliesiančią Švediją. Iš karto, vienu žingsniu.

Galima buvo suprasti, kad galbūt nuspręsta Ukrainos kelią į bloką sutrumpinti, sumažinti formalių, biurokratinių kliūčių.

Kažkas iš Lietuvos (greičiausiai) diplomatų gausiai susirinkusiems tarptautinių medijų atstovams nuleido „informaciją“ esą jei bendrajame susitikimo šalių-narių komunikate Ukrainai nebus laukiamos esminės požiūrio į Ukrainos narystę pažangos, mūsų atstovai blokuos dokumento priėmimą (jis patvirtinamas vienbalsiai visų šalių atstovų), taigi surengs gal neregėtą diplomatinį demaršą. Įdomu, kas buvo tikrasis šios informacinės nuotekos, kuria gausiai rėmėsi ukrainiečių medijos, autorius? Į lietuvių politikus beigi diplomatus, kažką kuždančius užsienio žurnalistams, dėl to ateityje gali būti žiūrima it į neatsakingus š..malius. Nes antradienio popietę visas ore sklandžiusias iliuzijas NATO šalių-narių derybininkai tiesiog išgarino.

Ukraina negavo ne tik NVP, bet ir jokio kvietimo. Bloko atstovai suderėjo tik tiek, kad Ukraina kada nors taps NATO nare, kaip įvykdys būtinas reformas ir šalys-narės nuspręs, kad narystė jau yra įmanoma. Jokių konkrečių kriterijų, jokių laiko parametrų. Jeigu būtų buvęs NVP, jame bent būtų galima atpažinti kažkokį kelio žemėlapį. O dabar jei po metų, penkerių ar dvidešimt penkerių kuriai nors bloko šaliai nepatiks Ukraina ar jos lyderiai, jos vienos pozicija reikš, kad narystė bloke Ukrainai tebėra toks pat miražas, kaip ir 2023-ųjų liepą.

Į Vilnių antradienį atvykęs Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis buvo kritikuojamas, kad socialiniuose tinkluose be jokios diplomatijos neigiamai atsiliepė apie NATO susitikimo komunikato formuluotes, vadinęs jas absurdiškomis. Sako, kai kurie diplomatai („The Washington Post“ taip rašė apie amerikiečius) dėl to supyko. Ponas Zelenskis NATO jautį už ragų ėmė taip, kaip yra įpratęs – emocijomis. Reakcija buvo tokia neigiama, kad leksikos registrus pakeitęs ir trečiadienį visiems iš eilės dėkojęs p. Zelenskis atrodė gal net komiškai. Ir jo minimalius lūkesčius patenkinti skirti saldainiukai – galingiausių pasaulio valstybių grupės G-7 (JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Kanados ir Japonijos) atstovų pažadai Kyjivui ateityje suteikti dvišales saugumo garantijas, Norvegijos, Prancūzijos, Vokietijos paskelbti nauji paramos ginklais paketai – nepasaldino antradienį patirto kartėlio.

Vakaruose nebėra Ronaldo Reagano kalibro lyderio, situaciją pakomentavo kažkas mano aplinkoje. Galbūt ir taip. Tačiau pasibaigus NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, kažkuris ukrainiečių „Youtube“ kanalas parodė pokalbio ištrauką su vienu garsiausių JAV tarptautinių santykių, militarinės analizės bei istorijos, geoekonomikos ekspertu ir… 40-ojo JAV prezidento Ronaldo Reagano patarėju Edwardu Luttwaku. Jis ten svarstė žinąs, kad diduma lenkų svajoja apie Rusijos subyrėjimą, kad Lenkija pagaliau taptų už savo rytinę kaimynę galingesnė. Tačiau, pasak jo, Lenkija nuo JAV tuo ir skiriasi, kad nesugeba įvertinti visų galimų Rusijos subyrėjimo grėsmių.

Pagalvojau: toks požiūris yra banaliai pragmatiškas ar grįstas vertybėmis?