„Išplaukiantys prisiminimai“ – taip vadinasi menininkės Eglės Lipinskaitės akvarelių paroda, kuri visą liepą eksponuojama Girulių galerijoje, Šlaito g. 10A.

Apsilankiusi parodoje, užtvindytoje mėlynomis Eglės akvarelėms, iš ties panirau į prisiminimus – į savo mėlynus sapnus, kurie dažnai mane lankydavo vaikystėje. Tie sapnai būdavo tokie gražūs, kad nesinorėdavo pabusti: gera būdavo sklęsti bekraštėje sapniškoje mėlio erdvėje ir mėgautis begaliniu lengvumo pojūčiu. Sapnų detalės užsimiršo, bet spalva ir emocija atmintyje išliko. Dar kartą šią būseną išgyvenau panirdama į Eglės Lipinskaitės mėlynų akvarelių jūrą.

Panorau sužinoti, kodėl Eglės kūryboje tiek daug mėlynos spalvos ir kuo ji ypatinga kūrėjai. Eglė mielai sutiko atsakyti į mano klausimus, o aš dalinuosi su jumis mūsų pokalbio fragmentais.

Mėlyna spalva žavėjosi ne vienas tapytojas – abstrakcionistė Rūta Katiliūtė, lesiruotės technika išgavusi daugybę neįtikėtinų mėlynos atspalvių, prancūzų tapytojas Yvas Kleinas, padovanojęs pasauliui ypatingąją Kleino mėlynąją, litvakas Markas Šagalas ir kt. Lenkų kino režisierius Krzysztofas Kieslowskis „Mėlyna“ pavadina vieną iš savo trilogijos „Trys spalvos“ filmų. Miela Egle, kuo Jus taip sužavėjo mėlyna spalva?

Mėlyna spalva (žydra) mane lydi nuo vaikystės. Visuomet žavėjausi šia spalva. Man ji tikra, aiški, švelni ir tyra. Aš niekuomet negalvojau apie simbolius, prasmes, tiesiog mėlyna yra spalva, kurioje man gera būti. Tai nėra tik užsispyrėliškas kaprizas. Vaikystėje žaisdavome žaidimą, kai reikėdavo pasakyti, kokia spalva labiausiai patinka. Mano atsakymas visuomet buvo toks pat – mėlyna. Raudonos prisibijodavau, rausva buvo per minkšta, žalia – ne mano spalva, juoda, ruda, balta – jos man net ne spalvos, o geltona gal ir gerai, bet ją matydavau tik šviečiant saulei danguje.

Apie mėlynos spalvos prasmę ir simboliką. Tikiu, kad šiuose tonuose ieškote gilesnių prasmių ir šios spalvos simbolinių interpretacijų. Kas Jums buvo/yra mėlyna spalva? Kaip keitėsi jos suvokimas?

Vaikystės žaidimuose mėlyna man reiškė draugiškumą. Tikriausiai norėjau turėti daug draugų. Šiandien į draugystę jau žiūriu filosofiškai. Draugauti – reiškia būti draugėje ir santarvėje su savimi, draugauti – tai harmoningai būti žmonių bendruomenėje. Ne kiekybė svarbiausia, o harmonija.

Dabar galvoju, kad viena iš giliausių mėlynosios prasmių – sielos branda. Šia spalva susidomėta gana vėlai, tik tuomet, kai žmonės pradėjo rūpintis dvasinėmis vertybėmis. Tada ir bažnyčia atvėrė savo duris ir perrengė mėlynai Švenčiausiąją Mergelę. Taigi mėlyna – tai tikėjimo ir vilties spalva.

Mėlyną spalvą rinkotės kaip magistrinio baigiamojo teorinio darbo temą. Ar lengva buvo įtikinti kūrybinio darbo vadovą, kad parašysite mokslinį darbą ir sukursite meno kūrinį apie spalvą?

Prisimenu pirmąsias VDA dėstytojų reakcijas, kai pasakiau, kad mano tema bus „Mėlyna“. (Eglė Lipinskaitė 2021 metais baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete). „Kokią čia nesąmonę sugalvojai? MĖLYNA? – ką tu čia analizuosi“, – sakė profesorius Arūnas Sakalauskas, suabejojęs mano pasirinkimu. Bet aš nepasidaviau. Nusipirkau keletą skirtingų mėlynos akvareles tūbelių ir pradėjau lieti.

Vien tik mėlyna spalva. Profesorius A. Sakalauskas visaip bandė mane paveikti: „Dirbk, kol negalėsi matyti mėlynos spalvos“. Bet tos ribos niekaip nepasiekiau. Nuliedavau porą paveikslėlių oranžine ir raudona spalva ir vėl ištrokšdavau savosios mėlynos. Taip mėlynose akvarelėse man atsivėrė dangus, o dėstytojams beliko numoti ranka. Tebūnie mėlyna. Teorija man buvo kietas riešutėlis, bet kūryba – tikra palaima. Tie dveji studijų metai – mano laimingiausias laikas. Aš tiesiog nardžiau savo mėlynoje jūroje. Beje, visa užrašuose ir mintyse surinkta medžiaga man atvėrė langus ir duris į kitokį meno pasaulį. Neapčiuopiamą, nesuvaldomą, efemerišką, paslaptingą.

Ar akvarelė yra pagrindinė jūsų kūrybinės raiškos kalba? Daugeliui esate pažįstama kaip neprilygstama šilkų margintoja. Kaip atradote akvarelę ir kodėl rinkotės šią sudėtingą ir ne visai prestižinę tapymo techniką?

Mano akvarelės kelias prasidėjo 2015 metais. Iki tol tebuvo vienas kitas pabandymas ir be galo didelis noras tapyti. Dalyvavau festivaliuose, pleneruose, bendravau su kitais akvarelininkais, kuriančiais skirtinga akvarelės technika, atstovaujančiais vienokią ar kitokią akvarelės mokyklą. Sėmiausi patirties, dalinausi savais atradimais. Man patiko stebėti kaip skleidžiasi ir pražysta akvarelės spalvos tapant šlapia technika, kaip jos liejasi tarsi konkuruodamos viena su kita, palikdamos pačias netikėčiausias formas ir sukurdamos neįtikėtinas kompozicijas. Ir dabar mėgaujuosi neišsenkančiomis akvarelės technikos galimybėmis. Dažniausiai tapau sluoksnį ant sluoksnio, kol spalva tampa sodri, turtinga ir pilna.

Akvarelė – mano svajonė, siekiamybė nuo studijų laikų Taip, ji nepopuliari, bet priverčia žiūrovą aiktelėti, o tai jau dovana. Šiandienos galimybės neribotos – popieriaus, priemonių, dažų įvairovė begalinė. Esu laiminga, kad gyvenu šiame amžiuje ir galiu visais šiais atradimais naudotis. Šilkas buvo tarpinė stotelė, kurioje šiek tiek paeksperimentavau. Net ir istoriškai, prieš atsirandant popieriui, tapybai buvo naudojamas šilkas, taigi, pasąmonėje suku tą patį istorijos ratą. Dabar mano galvoje tik akvarelė. Kol esu laiminga ir šypsausi, kol skraidžioja pilve drugeliai kai paimu teptuką į rankas ar išspaudžiu dažų iš tūbelės (perku didesniais kiekiais ir labiausiai mėgstu tūbelėse) – tol tapysiu akvarele. Beje, noriu dar didesnių formatų, kad galėčiau mostelėti teptuku ne iš riešo, bet iš peties.

Stebint Jus dailės edukacijų metu, nekyla abejonių, kad Jūs tiesiog mėgaujatės kūrybiniu procesu. Panyrate į tapybą visa savo esybe? Kas Jums yra tapyba?

Tapyba – man būtinybė, kaip oras, kaip vanduo. Tai mano erdvė pasireikšti ir vystytis kūrybiškumui bei vaizduotei. Tai nepaaiškinama žodžiais, tai tiesiog juntama. Kurdama aš keičiuosi, ieškau, gilinuosi, domiuosi, esu atvira netikėtiems eksperimentams ir naujų formų paieškoms. Tapyba – nesibaigiantis augimo ir tobulėjimo procesas.

Parodoje „Išplaukiantys prisiminimai“ įžvelgiu realybės ir vizijų ar sapnų simbiozę. Realūs siužetai tarsi panyra į kažkokią mistinę aplinką ir įgauna kitą prasmę, kitą kontekstą. Atskleiskite paslaptį, kaip gimė šis akvarelių ciklas.

„Išplaukiantys prisiminimai” gimė iš reminiscencijų, citatų, minčių nuotrupų. Iš fragmentų bandžiau atkurti pasakojimus apie ypatingus žmones arba savaip išgyventas senas istorijas. Kartais tiesiog pasinerdavau į peizažą, pripildydama jį emocijos, romantikos, jausmo, džiugesio ir trapių akimirkų, kurios išplaukdavo tarsi laivai. Mano kuriami peizažai truputį sužmoginti. Tapydama bandžiau pajausti, ką man kužda netikėtai iš dangaus blykstelėjusi šviesa, išgirsti kaip kažkas nusikvatoja, išvydęs savo atvaizdą baloje. Nežinau kas tai. Gal taip paukščiais nuplasnoja mūsų sielos. Gyvenimas ir tapyba – nesibaigiantis klausimų ir atsakymų ratas.

INFORMACIJA

Parodą galima pamatyti Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinio galerijoje, Šlaito g. 10A. Biblioteka lankytojų laukia nuo antradienio iki šeštadienio, nuo 10 iki 18 valandos.