Ukrainoje prasidėjus karui, Irina Kovalčiuk neskubėjo palikti namų, esančių netoli Kijevo. Ji naiviai tikėjo, jog viskas greit baigsis. Visgi visą mėnesį nedideliame sesers name karo baisumus patyrusi šeima nusprendė išvykti į Klaipėdą, kurioje rado naujus namus, darbą ir jūrą, prie kurios, ukrainietės nuostabai, laisvai gali patekti visi gyventojai.

Jau kuris laikas Irina dirba viešbutyje „Tiltų namai”. Ji prisimena, jog prieš keletą metų jos šeima rimtai svarstė galimybę įsikurti Lietuvoje, kur jos vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Sutuoktiniai, auginantys du vaikus, net buvo pradėję tvarkyti dokumentus, bet tuo tada viskas ir baigėsi.

„Tuo metu mums pasirodė, jog čia viskas svetima”, – sakė ukrainietė.

Iki karo Irinos ir Aleksandro Kovalčiukų šeima gyveno Žitomire, nutolusiame maždaug 100 km atstumu nuo Kijevo. Mieste yra karinis dalinys, poligonas ir karinis aerodromas.

„Mes gyvenome karinio dalinio teritorijoje. Tą rytą pabudome sužinoję, jog prasidėjo karas. Skaičiau žmonių susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, ėmė bombarduoti karinį aerodromą. Kadangi sirenų nebuvo, buvo sunku suvokti, kas vyksta – mes buvome įpratę girdėti įvairius poligone vykstančių pratybų garsus. Nebuvo jokios oficialios informacijos”, – karo pradžią prisiminė Irina.

Ji susisiekė su savo vyru, kuris tuo metu buvo Lietuvoje. Jis nustebino savo darbdavių geranoriškumu: jie jam pasiūlė mikroautobusą šeimai iš Ukrainos atsigabenti.

„Tuo metu beveik negalėjau vaikščioti – buvau susilaužiusi koją ir apimta nevilties. Netrukus sukaukė sirenos. Tą naktį, kai vyras vyko pas mus iš Lietuvos, praleidome rūsyje”, – prisiminė ukrainietė.

Kitą dieną ji su vaikais išvyko į kaimą pas seserį. 11 žmonių mėnesį gyveno nedideliame trijų kambarių name.

„Nesitikėjome, kad karas užsitęs, naiviai manėme, jog jis tuoj tuoj baigsis. Kas turi atsitikti, kad tokia beprotybė tęstųsi taip ilgai?” – retoriškai klausė ukrainietė.

Grįžęs į Ukrainą, Aleksandras nuėjo į karinį komisariatą, tikėdamasis būti pašauktas ginti tėvynės, bet dėl sveikatos problemų jis buvo paliktas teritorinės gynybos gretose.

„Jo net vairuotoju nepriėmė dirbti, nes esą jam būtų per sunki gelbėjimosi liemenė. Net neįsivaizduojate, kokios eilės nutįso prie šaukimo punktų. Eiliniai žmonės laukė, kol juos pašauks ginti tėvynės. Tačiau daugeliui teko grįžti atgal, nes trūko ir rūbų, ir ginklų”, – pasakojo Irina.

Jos teigimu, sunkiausias momentas buvo, kai iš Kijevo per Žitomirą ėmė bėgti žmonės. Šalia eina autostrada, prie kurios įsikūrusi Buča ir Irpinė. Vykstant civilių žmonių evakuacijai, jų automobilius apšaudė rusų kariai.

„Mes patys matėme sušaudytas mašinas, bet jie vis tiek važiavo, nes gelbėjosi. Tas kelio ruožas buvo pavadintas mirties keliu. Buvo apšaudyta daug mašinų ir ne visi jų keleiviai išsigelbėjo”, – kalbėjo Irina.

Po mėnesio, praleisto kaime, tapo aišku, jog karas užsitęs. Vyro pažįstami jį ragino grįžti į darbą Lietuvoje, o pinigus siųsti šeimai.

Kovo pradžioje Aleksandras išvyko apžiūrėti jų buto, ten liko nakvoti. Naktį ėmė kaukti sirenos.

„Praskridęs lėktuvas numetė bombą. Iš artimiausių namų liko tik gilios duobės žemėje. Išdužo mūsų namo langai. Skeveldros išsilakstė į visas puses, nuo jų nukentėjo daug automobilių, namų. Vėliau sužinojome, kad tarp žuvusiųjų buvo ir nėščia moteris”, – prisiminė ukrainietė.

Vyras nuo bombos spėjo pasislėpti daugiabučio rūsyje. Dabar tame name likęs gyventi vos vienas kaimynas, pastatas net žiemą buvo nešildomas.

Kai Kovalčiukų šeima susiruošė į Lietuvą, pabėgėlių srautas jau buvo sumažėjęs. Šeima Klaipėdoje susidūrė su sukčiais, kurie bandė juos apgauti, ieškant, kur apsigyventi. Vėliau paaiškėjo, jog taip bandė pasipelnyti įkalintieji. Po pirmosios nesėkmės susirasti gyvenamąją vietą, šeima kreipėsi į savanorius.

„Mums labai pasisekė, apsigyvenome pas tikrą angelą, pas labai nuoširdžią moterį, kuri mums leido nemokamai gyventi tris mėnesius”, – džiaugėsi Irina.

Nurimus emocijoms ir sugijus kojai, moteris ėmė ieškoti darbo. Ukrainoje ji ėjo įvairias pareigas: dirbo virėja-administratore, turėjo blakstienų priauginimo saloną, dirbo net vairuotoja, beje, toje kompanijoje buvo vienintelė moteris vairuotoja. Tas darbas jai patiko, darbdavys klientus vaišindavo šokoladukais.

Apsigyvenusi Klaipėdoje ji irgi ėmė mąstyti apie vairuotojos darbą, tačiau šeimos automobilis tam netiko. Tuo metu jos anyta įsidarbino viešbutyje „Tiltų namai”. Netrukus čia pradėjo dirbti ir Irina.

„Esu labai patenkinta savo darbu ir ypač – maloniu bendradarbių tarpusavio bendravimu”, – džiaugėsi ji.

Tačiau šeima susidūrė su vaikų adaptacijos mokykloje problemomis. Dukra mokosi pirmoje gimnazijos klasėje, kurioje mokosi iš skirtingų mokyklų atėję paaugliai, tarp jų yra ir 5 ukrainietės. Pasak Irinos, gimnazijoje vaikai labai draugiški, palaiko vieni kitus.

O štai 10-mečiui sūnui sekėsi sunkiau, nes jis pateko į rusakalbę mokyklą.

„Jis nesuprato, kodėl turi mokytis rusiškų eilėraščių. Jis ką tik bėgo nuo rusų, o dabar turi mokytis jų kalba. Tad vos tik atsidarė ukrainiečių mokykla, mes jį iškart pervedėme ten. Už tai vaikas kokias dvi savaites mums be perstojo dėkojo”, – prisiminė karo pabėgėlė.

Tačiau vaikams ji nuolat primena, jog negalima žmonių skirstyti pagal tautybę.

„Žinoma, jei žmogus sako, jog mes nusipelnėme karo, su tokiu nėra ko kalbėtis. Turim draugų, etninių rusų, kurie išvyko į Rusiją, bet nepalaiko jų valdžios politikos”, – teigė Irina, kuri savo vaikams pataria apskritai nekalbėti apie karą.

„Mes jau nurimome, atsisakėme neapykantos. Jos neliko. Visi už viską turės atsakyti – arba šiame gyvenime, arba prieš Dievą”, – įsitikinusi moteris.

Ji nesupranta, kaip gamtos turtais apdovanota Rusija nesugeba savo gyventojams užtikrinti normalaus gyvenimo. Kartu pripažįsta, jog ir jos šalyje buvo nemažai korupcijos.

Irina buvo maloniai nustebinta, kai Klaipėdoje vairuodama per apsirinkimą ėmė manevruoti tarp kelių juostų, o ją sustabdę pareigūnai, išklausę paaiškinimo, ją tik įspėjo. Kaip priešingą pavyzdį ji paminėjo Ukrainą, kai be akivaizdžios priežasties ją sustabdę pareigūnai bandė kabinėtis, kad tik galėtų nubausti.

Klaipėdoje ją taip pat stebina galimybė visiems laisvai nuvykti prie jūros bei pasivaikščioti miške. Ukrainoje daugelyje vietų prie jūros savo namus yra pasistatę turtuoliai, priėjimą prie jūros užtvėrę tvoromis.

„Čia radome natūralų mišką, neužstatytą turtuolių namais. Pas mus Odesoje ir Kryme paprastam žmogui patekti prie jūros daugelyje vietų yra neįmanoma”, – pastebėjo Irina.

Tačiau ji turi vilties, jog pasibaigus karui jos šalis irgi pasuks civilizacijos keliu.

„Iki karo Ukrainoj buvo justi kaimyninės šalies valdžios įtaka, viskas buvo perkama ir parduodama tiek politikoje, tiek versle. Žinoma, tai nesumažina mūsų tikėjimo savo šalimi, jos permainomis, mūsų kariais ir mūsų pergale”, – tikino moteris.

Iki karo Lietuva jai asocijavosi su rūsčiu klimatu, o dabar ji įsitikino, jog jis labai artimas Ukrainai.

„Labai gražus Klaipėdos senamiestis. Esame labai dėkingi lietuviams už jų didžiulę pagalbą. Tą dėkingumą, ko gero, jausime visą gyvenimą”, – pokalbį baigė Irina.