Neseniai Klaipėdos savivaldybė nusprendė už nepigiai suskaičiuoti visus miesto medžius. Kur kas naudingiau būtų, jeigu už miesto eismo organizavimą atsakingi valdininkai pradėtų skaičiuoti mieste itin sparčiai dygstančius naujus šviesoforus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Klaipėdos išplanavimas eismo organizavimui ypač dėkingas – trys išilginės arterijos ir jas jungiančios, statmenai išsidėsčiusios gatvės. Tačiau miesto eismo strategai net ir čia sugeba privirti košės ir kai kurie jų sprendimai yra sunkiai paaiškinami.

Štai Minijos gatvės atkarpoje tarp Baltijos pr. ir Naikupės g. neseniai įrengtos net 4 šviesoforinės sankryžos ar pėsčiųjų perėjos. Nors ši atkarpa nesiekia net 500 metrų… Gal gali kas paaiškinti, kam toks intensyvumas? Ar tikrai buvo atlikti matavimai ir skaičiavimai, dėl pėsčiųjų srautų šiame ruože? Nes plika akimi žiūrint balandžių ant šaligatvių daugiau negu pėsčiųjų.

Beveik kas šimtą metrų pridygę šviesoforai stabdo intensyvų eismą Minijos gatve. Transportas su įjungtais varikliais laukdamas žalio šviesoforo signalo išmeta didelį kiekį taršos. Jau nekalbant apie tai, kad prie abejotinos reikšmės šviesoforų praleistas laikas kainuoja šimtus tūkstančių ar milijonus eurų per metus.

Ir tokių nepamatuotų sprendimų, kur statomi šviesoforai nesant jiems poreikio, mieste yra daug. Didelis klausimas, kaip toks naujų šviesoforų „lietus“ koreliuoja su saugaus eismo situacija? Ar tikrai jie statomi pačiose nesaugiausiose miesto vietose? Tikrai, ne. Pavyzdžiui, Vingio gatvėje, prie naujai tvarkomo „Vingio pasažo“ yra požeminė perėja, kuria mažai kas naudojasi dėl ten vaikštančių įtartinų tipelių, todėl žmonės kerta dviejų krypčių keturių juostų gatvę, kuri dar daro posūkį, antžemine pėsčiųjų perėja. Iki nelaimės – vienas žingsnis. Ten būtina įrengti šviesoforinę perėją, o vaiduokliams skirtą požeminę perėją galima ir uždaryti.

Pagaliau, remiantis olandų ar lenkų praktika, avaringose sankryžose nebūtina statyti šviesoforus, kai kur užtektų įrengti efektyvias, eismui labiau pralaidžias nedideles žiedines sankryžas.

Ir dar apie šviesoforus. Jeigu jau mieste pristatėme naujų blizgančių šviesoforų, būtų gerai, kad jie „draugautų“ su išmaniosiomis sistemomis. Mieste yra sankryžų, kuriose šviesoforo signalų intervalas turėtų būti operatyviai koreguojamas pagal esamus transporto srautus. Pavyzdžiui, Herkaus Manto ir P. Lideikio arba Naujojo sodo ir Naujososios Uosto sankryžose dažnai tuo pačiu paros laiku susidaro spūstys tik viena kryptimi, o iš kitos sankryžų pusės srauto nėra. Žmonės priversti stovėti spūstyse, nors problemą galima labai lengvai išspręsti, tiesiog tuo metu pakeičiant šviesoforo signalo laiko intervalus. Paprastai tariant, daugiau žalios ten, kur daugiau mašinų.

Savaime suprantama, jog apžvelgdamas Klaipėdoje egzistuojančias eismo problemas ir siūlydamas, kaip jas reikėtų išspręsti, sutinku, kad į eismo organizavimo sprendimus reikia žiūrėti kompleksiškai, pirmiausiai skatinant viešojo transporto plėtrą bei dviračių ir paspirtukų naudojimą. Šiam prioritetui įgyvendinti turėtų būti tikslingai naudojamos ir iš automobilių parkavimo mieste surenkamos lėšos.

Kada prasidėjo Klaipėdos senamiesčio kai kurių gatvių remontas, turbūt nelabai ir pamename. Dalis gatvelių vis dar užtvertos barikadomis. Buvo džiugiai pranešta, kad sutvarkyta ir atidaryta Teatro aikštės prieigose esanti gatvelė. Bet kas iš to, jeigu ja važiuodamas patenki į akligatvį, esantį Žvejų gatvėje. Ten nesibaigiantis remontas. Vieną atkarpą sutvarkė. Dabar tvoromis užtverta prie Dramos teatro.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Dėl Žvejų gatvės remonto. Visgi sveiku protu yra sunku suvokti, kaip kelių šimtų metrų ilgio gatvelės neįmanoma sutvarkyti per 2 metus? Per tokį laiką nutiesiamos šimtakilometrinės autostrados. Jau dabar galima pasakyti, kad ši senamiesčio gatvelė tapo liūdno rekordo savininke – ilgiausiai tvarkoma Klaipėdos gatvė, jeigu laiką padalinsime iš metrų. Eikime ten uždegti žvakutes, kaip liūdesio dėl valdininkų bejėgiškumo, ženklą. Bet aišku, kad tos žvakutės nepadės Žvejų gatvės restoranams, barams, parduotuvėms, kurios dėl užsitęsusių remonto darbų jau bankrutavo arba atsidūrė labai sunkioje padėtyje. Kas joms kompensuos prarastus klientus ir patirtus nuostolius?

Deja, tai ne vienintelis atvejis. Antrojoje Klemiškėje taip pat nematyti kelio remonto pabaigos. Jau antri metai žmonės ten mato tik stovinčią ir beveik nejudančią techniką.

Stulbina ir kai kurie sprendimai, kurie priimami organizuojant eismą dėl uždarytų remonto atkarpų. Pavyzdžiui, Tilžės gatvėje esančią pervažą apvažiuoti siūloma per Baltijos pr./ Šilutės pl. žiedą. Jūs rimtai? Vairuotojai nukreipiami ten, kur ir taip formuojasi kilometrinės spūstys.

Visi šie akibrokštai atsiranda dėl šeimininkiško požiūrio trūkumo. Kai jo trūksta, sutartys su rangovais sudaromos ne savivaldybės naudai, nėra tinkamos sutarčių vykdymo kontrolės, niekas neatsako jeigu darbai vėluoja ar daromi blogai.

Dar vienas keistas niuansas. Štai, savivaldybė pasidžiaugė, kad Švyturio gatvės atkarpa sutvarkyta ne tik iš biudžeto lėšų, bet ir panaudojant ten gyvenančių žmonių susimestus pinigus. Nepaisant tai, kad Švyturio gyventojai ir taip moka mokesčius savivaldybei, jie dar papildomai turi prisidėti prie gatvės remonto. Tai yra neteisinga, nes gatvė, kaip ir miesto aikštės, parkai ar krantinės yra viešoji miesto infrastruktūra, už kurios įrengimą ir priežiūra yra atsakinga savivaldybė.

Sutikite, labai keistai atrodytų, jeigu savivaldybė paragintų gyventojus finansiškai prisidėti prie savo administracinio pastato remonto, o tai yra lygiai tokia pati viešoji infrastruktūra, kaip ir miesto gatvė, kuria gali naudotis visi.

Savivaldybė turėtų nutraukti tokius neteisingus miesto gyventojų „dvigubus apmokestinimus“, o Švyturio gatvės gyventojams (kaip ir kitų gatvių, prie kurių tvarkymo prisidėjo žmonės savo pinigais) grąžinti jų panaudotas lėšas.