III Tarptautinio Klaipėdos festivalio metu penktadienio vakarą Pauliaus Lindenau elinge pristatyta daugiau nei dvejus metus kurta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Martyno Aleksos nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KMVT) užsakymu šią operą rašė net keturi pajūrio kompozitoriai: Loreta Narvilaitė (pirmą veiksmą), Vladimiras Konstantinovas (antrą veiksmą bei prologą ir epilogą), Donatas Bielkauskas ir Kristijonas Lučinskas (trečią veiksmą). Libretą parašė Arvydas Juozaitis.
Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Aušra Krasauskaitė.

G. Padegimas sako šiuo pastatymu į Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos įvykius norėjęs pažvelgti tarsi į legendą.

„Ne tai, kad norėtume atkurti istorinius veikėjus, tikslias datas… Istorijų opera „Klaipėda“ taiko ne į istorinių įvykių atkartojimą, bet į legendos pristatymą. Man labai graži pirmoji istorijų operos „Klaipėda“ libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, istorijų operos kūrėjai, praėjus šimtmečiui šią istoriją matome tarsi per rūką“, – sako G. Padegimas.

Choreografė A. Krasauskaitė pasakojo, kad kūrybinio proceso didžiausiu iššūkiu tapo būtinybė scenoje sujungti ir suvaldyti daugybę žmonių. Premjera apjungė ne tik KVMT orkestrą, chorą, solistus, baleto trupę, bet ir Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvas „Alka“ (vadovai Elena Šalkauskienė ir Jonas Kavaliauskas).

„Labai džiaugiuosi, kad galiu kurti choreografiją istorijų operai „Klaipėda“, kuri,tarsi gimtadienio dovana, skirta mano miestui! Didžiuojuosi ir sveikinu“, – sako A. Krasauskaitė.

„Daug ryškių, įdomių solistų nedideliuose vaidmenyse ar net epizoduose, nes prie sukilimo prisidėjo daug istorinių asmenybių. Veikiausiai toks buvo libreto autoriaus Arvydo Juozaičio sumanymas – pristatyti plačią asmenybių panoramą nesusitelkiant ties vienu, nes kone kiekvienas iš šių veikėjų vertas atskiro romano ar operos“, – sako G. Padegimas.

Operoje šalia istorinių asmenybių pasirodo lyg „vietos dvasių“ įsikūnijimai, kaip, pavyzdžiui, atgimsta skulptūra Taravos Anikė – Yuliia Kovalenko, šišioniškių tarmę mokanti Vaida Galinskienė tapo Šišioniškių dvasia.

Scenoje galima išvysti ir tarsi seno tilto kuorus, ne vieną šimtmetį gludintus vandens, „vienakoję“ arką iš natūralaus medžio ir kt.

„Arka be kojos – kaip naujas žingsnis. Arka susideda iš visų dėl šio istorinio įvykio kovojusių žmonių, jų asmeninių dramų ir aukų. Ši arka – tarsi mūsų žemė“, – pasakoja B. Ukrinaitė.

Istorijų operos „Klaipėda“ finaline nuskambėjo rašytojos Ievos Simonaitytės žodžiai „Mes esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“, užrašyti ir ant Klaipėdoje stovinčio paminklo vieningai Lietuvai „Arka“ (skulptorius Arūnas Sakalauskas).