Opera ,,Klaipėda”, skirta Klaipėdos suliejimo su Lietuva šimtmečiui, įvyko. Ir pavyko.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro būsimasis pastatymas intrigavo jau nuo metų pradžios, kai buvo paminėta Sausio 15-toji. Muziką operai rašė keturi kompozitoriai. Paprastai iš suneštinių proginių kūrinių nelabai ko tikiesi. Tačiau šįkart buvo kitaip. Opera skambėte skambėjo nuo pirmosios dalies, kurią sukūrė Loreta Narvilaitė, jos užduotą ritmą ir nuotaiką antroje dalyje sėkmingai perėmė Vladimiras Konstantinovas, o trečioji – moderniausioji, kuriai muziką rašė Donatas Bieliauskas ir Kristijonas Lučinskas, suskambo itin jautriai.

Akivaizdu, kad ši opera – tai nevienadienis kūrinys. Ji tikrai bus statoma, bent jau Klaipėdoje – būtinai. Libreto autorius Arvydas Juozaitis aiškiai užkodavo tris jos temas: asmenybės, religija, kalba. Tikiu, kad libretas, jo žodžiai, vedė kompozitorius įkvėpimo keliu. Tai – puikus, talentingas patriotinis kūrinys, o tokie randasi išties retai. Šioje operoje yra įsimenančių temų, kurios nepalieka tavęs ir po spektaklio. Išgrynintos ir paplėtotos jos galėtų gyventi ir koncertinį gyvenimą.

Akivaizdu, kad A. Juozaitis tiesiog gimęs kurti stambių draminių patriotinių kūrinių libretus: per paprastą siužetą įtaigiai ir jautriai atskleidžia sudėtingą istoriją, supindamas ją su žmogiškosiomis dramomis. Asmenybės lengvai virsta simboliais ir ženklais. Tam virsmui akompanuoja muzika, judesio plastika, puikiai suvaldyta choreografės Aušros Krasauskaitės (ypač įspūdingos scenos su kareiviais), į vieną vaizdo pynę audžiami kostiumai ir konceptuali, minimalistiškai taikli puikiai perteikianti viso kūrinio idėją scenografija (Birutė Ukrinaitė), solistai, choras ir, be abejo, orkestras, diriguojamas Tomo Ambrozaičio. Ir visa tai vienu kūriniu paverčia metro Gyčio Padegimo ranka, širdis ir protas.

Jis trijų savaičių istoriją užkelia ant pjedestalo, išryškina simbolius – ypač jaudinančiai veikia balta, kaip siela ar svajonė, Taravos Anikės figūrėlė. Svajonė, kuriai buvo lemta išsipildyti, per Klaipėdos kraštą sutvirtinant Lietuvos valstybės arką.

G. Padegimui pakluso elingas, naktis ir dangus. Opera buvo paprasta, bet pakili, o scenos konstrukcijos didingai ją projektavo dangaus fone. Naktis buvo šilta, lietūs ir vėjai nuščiuvę klausėsi senajame elinge skambiai sekamos istorijų operos, kurią taip jautriai aprėmino šyšioniškių tarme nuskambėjęs pasakojimas, lyg lietuvininkų gyvenimo ir tikros istorijos aidas…Bravo kūrėjams! Bravo Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui!