Kaip atrodo pražūtingas Ukrainai karo nuovargis? Dažniausiai yra teigiama, kad didžiausią įtaką Vakarų visuomenėse politikams daro piliečių – rinkėjų nuomonė. Kol kas ji daugelyje svarbių, gausią paramą teikiančių civilizuotų šalių palanki ukrainiečiams. Tačiau tai, ką pastaruoju metu veikia politikai, kairesnė žiniasklaida bei ekspertai – nieko gera už savo laisvę kovojančiai šaliai nežada.
EPA-ELTA nuotr.
Įtakingi JAV politologai neršia po pasaulį, susitinka su kolegomis iš šalies-agresorės (pamenate tokį viešą JAV prezidento Joe Bideno pažadą – „jokių derybų dėl Ukrainos be Ukrainos?“) bei kuria įvairias schemas, kaip Rusijos-Ukrainos kare pasiekti taiką. Formaliai jokiais deklaruotų principų pažeidimais JAV administracijos neapkaltinsi – vadinamose užsienio politikos „išminčių“ diskusijose aukšti JAV pareigūnai nedalyvauja. Ten veikia buvę pareigūnai ir dimisijos diplomatai, formaliai Valstybės departamente nebedirbantys. Tačiau vertinant tai, kokį šurmulį tie žmonės kelia savo pareiškimais ir viešinamais savo neformalios veiklos pėdsakais, kaip visa tai transliuoja kairesnė JAV žiniasklaida, JAV prezidento patarėjui saugumo klausimais Jackui Sullivanui adresuota užuomina, kurią jam skyrė ukrainiečių žurnalistė Vilniaus NATO susibėgime Vilniuje, nebeatrodo tokia jau nepagrįsta.
Ukrainos aukščiausieji pareigūnai ligi šiol laikosi požiūrio, kad jokių pokalbių su Maskva negali būti, kol Rusijos kariuomenė nepaliks po 1991 m. tarptautiniu lygiu pripažintos šalies teritorijos. Įskaitant 2014 m. okupuotą ir rusų aneksuotą Krymo pusiasalį.
Rusijos požiūriu, Ukraina ir už jos stovintys Vakarai turėtų sėstis prie derybų stalo tik „pripažinę geopolitines realijas“. Suprask – atsisakyti ne tik pretenzijų į užgrobtą Krymą, bet ir dar keturių iš dalies okupuotų savo sričių (Chersono, Donecko, Lugansko ir Zaporižės), kurias Rusijos parlamentas jau įtraukė į šalies konstituciją nedaloma dalimi (bet kokia diskusija šiuo klausimu Rusijoje užblokuota baudžiamaisiais įstatymais).
Tų žmonių, kurie save laiko politikos „išminčiais“ (vienas jų buvęs diplomatas George‘o Busho jaunesniojo administracijoje – Tomas Gramas) idėja – Kyjivas ateityje privalo visiškai atsisakyti pretenzijų į Krymą, o diskutuotinose keturiose srityse tarptautinė bendruomenė privalo surengti ir prižiūrėti naujus bei skaidrius referendumus, kad ten gyvenantys žmonės galėtų pasisakyti, kurioje šalyje – Ukrainoje ar Rusijoje – jie norėtų gyventi. Juolab nuo vasaros pradžios Ukrainos kariuomenės rengiamos puolamosios karinės operacijos, nepaisant Vakarų paramos, esą stringa ir ima panašėti į I Pasaulinio karo kovas, kurių metu nė viena iš kariaujančių pusių ilgus metus negalėjo pasislinkti į priekį. Tik talžė viena kitą artilerija ir neteko milijonų savo žmonių.
Iš to, ką rašo „The New York Times“, skelbia televizijos kanalas CNN, kyla įtarimas, kad kažkokia panaši formulė ar algoritmas netolimoje ateityje virs tam tikra politinio spaudimo priemone Maskvai ir Kyjivui. Jeigu bus nesukalbamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Vakarai ukrainiečiams perduos daugiau ginkluotės. Jeigu Kyjivas bus dar nesukalbamesnis – ginkluotės ir finansų paramos apimtys į Ukrainą sumažės.
Tačiau tokia schema neatrodo tvari ne dėl to, kad net ir dabartiniai „išminčiai“ pripažįsta, jog p. Putinui panašios formulės netinka – jis jau mano surengęs visus reikalingus referendumus. Ir ne dėl to, kad „skaidrių referendumų šiais laikais galima tikėtis Jungtinėje Karalystėje ar Ispanijos Katalonijoje“. Labiau dėl to, kad dar šių metų pradžioje, diplomatinių šaltinių teigimu, galingiausių šalių klubo G-7 susitikimo metu jau buvo suformuluotas reikalavimas p. Putinui baigti agresyvų karą, nes kitu atveju civilizuotas pasaulis apginkluos Ukrainą taip, kaip Maskvoje nė susapnuoti nebuvo įmanoma.
Užuot paklausęs ano patarimo, p. Putinas Ukrainos pietuose surengė naują, tiesa, nesėkmingą puolimą, o vakarietišką paramą mūšiams Ukraina kaupė ilgus mėnesius, kol galėjo kovos veiksmuose perimti iniciatyvą. Rusijos kariuomenė per tą laiką sugebėjo giliai įsikasti į žemę. Ir visai tai radosi dėl vienos labai konkrečios priežasties: nors Rusijos kariuomenei trūksta žmoniškųjų ir techninių išteklių, situacijos Ukrainoje stabilizavimas nėra Rusijos lyderio planas.
kas blogo jei ,,Ukrainą privers derėtis”? Taigi tas nereikalingas ir jau iš pat pradžių aiškus karas jau nusinešė tiek gyvybių! Iš abiejų kariaujančių pusių. Viena aišku, kad kuo toliau, tuo bus sunkiau rasti resursų ir kažkaip tai reikės eit į kompromisus. Negi jūs nematot kad Putinui labai gerai kad niekas nesidera- puikiausia priežastis eit į priekį ir pasimt vis naujas Ukrainos teritorijas. O resursų ir sankcijų apėjimo jis turi ,,dahrena” ir biški..Šimtui metų į priekį. Taip kad delsimas tik naujai užgrobiamų teritorijų atidavimas..REIKALINGA TAIKA. BET KOKIA KAINA IR TUOJAU PAT.