Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje dailininkė ir novelistė Eitvydė Pranevičienė pristatydama savo novelių rinkinį „Tango tyloje“ pabrėžė, kad visos jos trys parašytos knygos yra labiau skirtos moterims – moters meilei, moters išgyvenimams, moters likimui.

Visgi pristatyme dalyvavusi profesorė, literatūrologė Dalia Kuizinienė suabejojo šia mintimi. Jos akimis, knyga tinkama skaityti ir vyrams.

Teresės Baltokaitės nuotr.

„Nežinau, ar moterims, bet apie moteris tikrai. Pagrindinės personažės visų knygų yra moterys. Kokios jos? Jos fatališkos, jų gyvenimus lydi atsitiktinumai, įvairūs gyvenimo posūkiai. Aistrų, išgyvenimų, emocijų šioje knygoje tikrai daug“, – savo įžvalgomis dalinosi D. Kuizinienė.

Novelistė savo ruožtu minėjo, kad ji rašo taip, kad „galėtų skaityti tiek jauna mergina, tiek mano metų moteris“. Renginio metu autorė pasidalino ir aplinkybėmis, kaip į jos gyvenimą atėjo rašymas. 

„Kūrybos suvokimas buvo skaudus. Įvyko avarija ir man lūžo stuburas. Labai norėjosi padėkoti tiems, kurie ateina, aplanko ir aš pradėjau rašyti. Viskas baigėsi gerai. Išėjau į darbą, pradėjau dirbti redakcijoje. Mūsų redaktorė sako: „Aš važiuoju atostogauti. Kaip norite, taip verskitės“. Mes likome su vadybininke. Nebuvo apie ką rašyti, todėl ištraukiau savo noveles ir paklausėm redaktorės, ar galime taip savivaliauti. Ji leido, bet aš sakau: „Pasirašysiu tikrai ne savo vardu“. Išspausdino pirmąją mano novelę 2013 metais „Moteriški žaidimai? Pažaiskime“, po ja pasirašiau vardu Nona Nezimfortienė. Sugrįžo mūsų redaktorė ir prie kitos novelės liepė pasirašyti tikru vardu arba manęs nespausdins. Sutikau“, – dalinosi E. Pranevičienė.

Rašytoja prašė neieškoti įvykių sąsajų su autoriumi, nors ji ir rašo, pasiremdama gyvenimiška patirtimi.

„Mano draugė man sako: „Aš tau daugiau nieko nepasakosiu, tu viską išrašai“, o aš atsakau: ,„O kas žino, kad ten tavo patirtis?“ Taigi, skaitykite tarp kūrinio ir savęs. Savo nuosavo atradimo savo kūrinyje“, – skatino novelistė, kartu atskleidusi, kad daugiausia jos yra novelėje „Esė mamai“. 

Knygos „Tango tyloje“ viršelis, kaip ir kitų dviejų leidinių, yra autorės tapytas kūrinys.

„Tiesiog tapiau sau gėles. Šešiasdešimties metų jubiliejui“, – pasakojo E. Pranevičienė.

Moteris pasidalino, kad mąsto apie didesnio masto kūrinio rašymą – romaną.

„Visi prašo, kad parašyčiau romaną nuo pradžios iki pabaigos. Kiti sako, kad nesugebėsiu, nes trumpais sakiniais, trumpomis mintimis rašau“, – apie ateities planus kalbėjo novelistė.

Ši knyga nuo kitų ankstesnių, profesorės D. Kuizinienės nuomone, skiriasi savo fragmentiškumu, bet panaši pagrindiniais personažais.

„Perskaičius visas tris knygas aš svarstau, kad pirmose knygose buvo labai aiškios pabaigos. Istorija turėjo prologą ir epilogą. Naujausioje knygoje „Tango tyloje“ aš matau, kad autorė fragmentiška. Ji pakėlė daug užuominų savo skaitytojui. Visas knygas vienija labai plati geografija. Veiksmas vyksta ne tik Lietuvoje. Pagrindiniai personažai apkeliauja pusę Europos. Ten jie ieško prasmės“, – kalbėjo literatūrologė.