Svetlana Kuprijaniuk – namų gamybos muilo meistrė iš Chersono, į Klaipėdą atvykusi dėl jos šalyje vykstančio karo.

Namuose jauna moteris užsiiminėjo smulkiuoju verslu, kurį teko palikti, tad siekdama užsidirbti svečioje šalyje ji ėmėsi naujos veiklos – muilo gamybos. Šiuo metu ji savo produkciją pardavinėja per facebook ir Skelbiu.lt platformas, o jos klientais tapo ne tik klaipėdiečiai, bet ir visos Lietuvos gyventojai. Didžiausią dėmesį Svetlana skiria proginiams rinkiniams, kurie, pavyzdžiui, skirti gimtadieniams ar išleistuvių šventėms.

„Muilą virti ėmiau tik prieš pusmetį. Patekus į svetimą šalį, buvo sunku įsisąmoninti, kad nebeturiu namų, bet vis tiek privalau ką nors veikti. Nusprendžiau, kad naują gyvenimą reikia nuo kažko pradėti, negalima nuleisti rankų, reikia judėti pirmyn. Kadangi atvykau viena su maža dukrele, man tiko tik toks darbas, kuris neužima daug laiko ir leidžia skirti dėmesio dukrai. Juk pirmiausia aš esu mama”, – pokalbį pradėjo Svetlana.

Moteriai visada patiko kūryba, ji dažnai artimiesiems ir draugams kurdavo neįprastas dovanas. Ir jos draugės buvo panašios, o viena iš jų virė muilą. Ji ir įkvėpė Svetlaną užsiimti šia veikla bei ją pamokė, kaip tai daryti.

„Skambindavau jai vaizdo ryšiu ir mes kartu virėme muilą. Kai ko išmokau ir pati iš interneto. Iškilus ingredientų klausimui, jų ėmiau ieškoti Lietuvoje, bet ilgai negalėjau rasti. Bet, kaip sakoma, kas ieško – tas randa”, – pasakojo ukrainietė.

Artimieji iškart palaikė šį jos sumanymą.

„Dabar jie didžiuojasi, kad aš nestoviu vietoje. Jie visada mane palaikydavo, kad ir ką aš sugalvočiau. Bet labiausiai mane palaiko dukra – ji ir didžiausia kritikė, ir didžiausia mano fanė tuo pat metu”, – džiaugiasi Svetlana.

Ji įsitikinusi, kad muilo gamyba – tai atskira meno šaka, į kurią būtinai reikia įdėti daug širdies ir geros nuotaikos. Pagaminti vieną muilo gabalėlį gali trukti ir 20 minučių, ir iki 2 val. – viskas priklauso nuo gaminio sudėtingumo.

Išmokusi virti muilą, ji savo produkciją ėmė reklamuoti socialiniuose tinkluose. Daugiausia užsakymų ji sulaukia feisbuke ir Skelbiu.lt portale. Jos teigimu, Lietuvoje tuo užsiimti apsimoka, tik reikia nepamiršti reklamuoti savo produkcijos.

„Jau turiu nemažai nuolatinių klientų, kurie savo ruožtu mane rekomenduoja savo draugams ir taip pradeda veikti „gandų” radijas. Kadangi veiklą pradėjau Klaipėdoje, žinoma, daugiausia klientų yra iš uostamiesčio, bet laikui bėgant vis daugiau užsisakyti mano gaminių ėmė ir kitų miestų gyventojai. Kaip pradedančioji galiu pasakyti, jog pradžioje muilo virimas yra nuostolingas, kadangi daug finansų pareikalauja ingredientai ir reklama, tačiau vos tik atsiradus daugiau klientų, atsiranda ir pajamų. Šiuo metu muilo virimą jau galiu vadinti pilnaverčiu darbu, teikiančiu man pasitenkinimą, uždarbį ir naujas pažintis. Didžiausia šios veiklos dovana – patenkinti mano klientai”, – kalba ukrainietė.

Svetlana teigia konkurentų neturinti.

„Lietuvoje yra daug muilo gamintojų, tačiau savo darbams konkurentų šiuo metu nematau, nes mūsų visų gaminiai yra skirtingi. Tad muilo virimo niša dar nėra iki galo užimta”, – įsitikinusi moteris.

Svetlana įkvėpimo semiasi iš gamtos, jūros ir savo dukros. O darbų idėjos kyla po pokalbių su klientais apie tai, kam bus skirtas muilas ir kokie yra žmogaus pomėgiai. Ji nenaudoja visiems vienodų šablonų, o kiekvienam klientui prekę parenka individualiai.

„Norint užsiimti muilo virimu, reikia to labai norėti ir tikėti savimi, beje, kaip ir imantis bet kokios kitos veiklos. Pradžioje būtina išstudijuoti pasiūlą ir pajusti, kokio stiliaus produkciją norėtumėte gaminti. Po to būtina susiskaičiuoti įdėtas lėšas ir nelaukti, kad jos atsipirks pirmus mėnesius – tam reikia laiko ir reklamos. O toliau viskas priklauso nuo jūsų pačių. Svarbiausia – nieko nebijoti”, – patarimais pradedantiesiems pokalbį baigė veikli ukrainietė.

INFORMACIJA

Muilą gaminti pradėta Senovės Egipte maždaug prieš 6000 metų. Kasinėjimų metu archeologai rado papirusus su muilo gamybos receptais. Tačiau ilgus amžius muilas tarp gyventojų populiarus nebuvo, o viduramžiais Europoje jo gamybai nepritarė bažnyčia, kurios nuomone, su muilu žmogus nuplauna jam su krikštu suteiktą palaiminimą. Siekiant atsikratyti nemalonaus kūno kvapo, Prancūzijoje ir buvo pradėta kvepalų gamyba.

Pirmasis kieto muilo gabalėlis Italijoje buvo išvirtas tik 1424 metais ir nuo tada muilas imtas laikyti aristokratų prabangos preke. Paprastiems žmonėms jis buvo neprieinamas. Jie higienos tikslais naudojo neprinokusias bulves ar žolių užpilus. Rusijoje muilo revoliucija galima laikyti 1864 m. rugpjūčio 1 d. , kai prancūzas Henrikas Brokatas Maskvoje atidarė pirmąją muilo gamyklą, kuri pramoniniu būdu ėmė gaminti vadinamąjį liaudies muilą, kurio gabalėlis kainavo tik 1 kapeiką ir jį jau galėjo įsigyti visi gyventojai. Joje, siekiant populiarinti muilo vartojimą, pradėti gaminti ir pirmieji daržovių, vaisių, žvėrelių formų figūriniai muilo gabalėliai. Vėliau ši gamykla tapo „Novaja zaria” fabriku.