„Kai rašiau projektą, mano parodos pavadinimas buvo „Žmonių jūra“. Prieš dvejus metus teko lankytis Švedijoje viename simpoziume apie Baltijos jūrą. Jame buvo susirinkusios septynios juvelyrų menininkės. Mes kūrėme objektus – instaliacijas, ir nuo to sykio norėjau individualiai pažvelgti ir tęsti šią temą. Esu iš Šilutės. Kiekviena vasara vaikystėje buvo prie jūros. Ekologinės temos, žmonių sprendimai, ekonominiai ir socialiniai, tai aš bandžiau perteikti“, – ketvirtadienio vakarą vykusios parodos „Tekėjimas“ atidaryme kalbėjo jos autorė Karina Kazlauskaitė.

Autorės kūriniai skirti pabrėžti Baltijos jūrą supančias problemas.

Parodoje galima pamatyti sagių, kaklo papuošalų, apdirbtos tekstilės darbų.

„Turėjau minčių gauti rastų rankšluosčių iš įvairių Baltijos šalių. Naudoti tai, kaip kažkokį simbolį. Facebook paskyroje klausiau, gal kažkas gali atiduoti nereikalingą savo rankšluostį, bet niekas nesureagavo. Nusprendžiau naudotis savo šeimos archyvais. Iš tų rankšluosčių gimė objektai ir papuošalai“, – pasakojo menininkė, paminėdama, jog net sages gamino iš panaudotų rankšluosčių skiaučių ir hidrolizės būdu jas aplipino variu, o kitą dalį darbų apliejo epoksidine derva.

Menotyrininkės dr. Salomėjos Jastrumskytės teigimu, rankšluosčio naudojimo idėją jau buvo pritaikęs 2015 metais ukrainietis Nikita Šalenas savo instaliacijoje „Sibiras“.

„Karinos kūriniuose man įdomus yra rankšluosčių naudojimas. Tai nėra absoliučiai originalu. Kas yra rankšluostis? Mes jį naudojame kasdienybėje. Jis yra tarp mūsų betarpiško higienos ir intymumo. Sakoma, neduok kitam rankšluosčio. Tai yra ne tik higieniniai dalykai, bet ir archetipiniai. Kai žmogus yra nuasmeninamas, iš jo atimami visi drabužiai. Įskaitant ir rankšluostį. Rankšluosčiai, rasti paplūdimyje, yra egzistencija, kuri yra ne tavo. Griebkime jį. Jūra yra ne mūsų egzistencija. Griebkime ją“, – mintimis dalijosi profesorė.

Parodoje didelė dalis kūrinių yra falo formos. Menininkės nuomone, vakarietiška sistema yra daugeliu atžvilgiu negatyvi ir falo simbolis „išplaukė iš negatyvaus ryšio su gamta. Tai tiesmukas pareiškimas, kaip mes gyvename.“

Projekto diskusijoje dalyvavusi Klaipėdos universiteto profesorė Inga Dailidienė sakė, kad „šiuolaikinis žmogus pamato daugiau, kai yra sukrečiamas.“

„Nebūsiu madinga sakydama, kad turime grįžti prie tvarumo. O kaip tai pasiekti? Mes turime tai pamatyti. O pamatyti žmonės ne visą laiką gali. Mes rašom straipsnius, kurių niekas nemato. Reikia mokėti pinigus, kad galėtum skaityti mokslinį straipsnį. Tu turi būti kolegų duomenų bazėse, kad ištrauktum norimą literatūrą. Pradėjome su Karina diskutuoti, kad turi būti ryšys tarp meno ir mokslo“, – kalbėjo I. Dailidienė.

Profesorė pabrėžė Baltijos jūros problemas, kurios paveikia kiekvieną gyventoją, ir tikisi, kad menininkė tęs savo darbus tvarumo tema.

„Jūra yra pagrindinis transporto kelias, gyvybės šaltinis, bet ką mes matome šiandieną, ji jau nėra neišsemiama. Mes neturime pakankamai žuvų – auginame patys. Negalime maudytis kada norime – jūra labai užteršta. Tikiuosi, kad Karina žengs toliau šiuo keliu. Šiuo metu vyksta Europos Sąjungos projektas ir renkami menininkai, kurie pažadina žmones“, – kalbėjo moteris.

Paroda Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki rugsėjo 2 dienos.