Iki šiol Lietuva galėjo didžiuotis Čiurlioniu, krepšiniu ir keliais. Šiandien beliko Čiurlionis.

Apie krepšinį nesiplėsiu, o apie kelius pakalbėsiu. Jie – blogiausi Europoje.

Jei anksčiau lietuviai šaipydavosi iš lenkų ir keikdavo jų kelius, dabar situacija apsivertė. Nuo pat sienos driekiasi naujutėlė keturių juostų miestus aplenkianti magistralė. Nuo pat Kalvarijos iki Frankfurto prie Oderio gali važiuoti puikiausia autostrada (tiesa, ties Lomža ji dar nebaigta, tačiau tai tik kelių mėnesių klausimas).

Šiandien lenkai, nors ir galėtų, nesijuokia iš Lietuvos kelių. Juk negražu šaipytis iš neįgalaus.

Pravažiavau pusę Europos ir kirsdamas šalių sienas nepajutau jokio skirtumo, kad išvažiavau iš vienos ir įvažiavau į kitą šalį. Kelių būklė nesiskyrė. Gal skyrėsi dangos spalva ar faktūra, tačiau ne kokybė. Taip tęsėsi, kol grįžau į Lietuvą.

Atrodo, kad įvažiavau į kolūkinės gyvenvietės šunkelį vedantį ganyklon. Iš modernaus plataus greitkelio – į siaurutį tarybinio ūkio vieškelį. Pavažiavus keletą kilometrų pastebėjau judesį – kažkas imitavo naujos magistralės statybas. Būtent – imitavo. Nes penktadienį 17 valandą visa kelių tiesimo technika buvo tvarkingai sustatyta aikštelėse ir palikta laukti pirmadienio 8 valandos. Tokiais tempais magistralės neturėsime iki kito tūkstantmečio.

Įvažiavęs į vadinamąją Lietuvos magistralę Nr. 1 Vilnius – Klaipėda nuomonės nepakeičiau. Atrodė, kad sėdėjau arklio traukiamose vežėčiose ir kračiausi žvyrkeliu iš kolūkio kontoros į kiaulių kompleksą.

Pirmoji eismo juosta – siaubinga: vilkikų išmuštos vėžės, duobės, lopai kelionę darė nepakeliamą. O kur dar iš paskos atsivejantys ir ilgosiomis šviesomis blyksintys prie jūros skubantys nekantriausieji? Pervažiavęs pusę Europos nesutikau nė vieno tokio, o Lietuvoje jų apsčiai.

Gal sprendimus priimantieji, gyvenantys Vilniaus burbule, važinėja gerais aplink sostinę sutvarkytais keliais, tačiau į užsienį skrenda lėktuvais, todėl kelių skirtumo neregi. O gaila. Gal kartą reikėtų nusileisti iš padangių?