Svetlana Stankevič – lenkų kilmės fotografė, turinti 4 metų darbo stažą, šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Pas ją patekti į fotosesiją sunku dėl įtempto darbo grafiko, o savo profesinį kelią ji pradėjo fotografuodama sūnų pajūry, kai iš Vilniaus persikraustė į Klaipėdą.

Fotografė nemano, jog jai pasisekė – ji tiki, kad būtina įtemptai dirbti, norint, kad atsirastų naujų idėjų. Tad ji dirba net pasivaikščiojimų metu: žvalgosi aplinkui, stengdamasi pamatyti naujas gražias vietas.

Ji teigia, jog visi turi talentą, tik daugelis į tai žiūri pro pirštus, kaip ir ji kažkada.

„Prieš 6 metus iš Vilniaus atsikrausčiusi į Klaipėdą negalėjau rasti darbo pagal įgytą marketingo specialistės profesiją. Siūlė ne tai, ko man reikėjo. Tad turėdama daug laisvo laiko, su sūnumi dažnai vaikščiodavau prie jūros ir ėmiau jį fotografuoti. Tuomet turėjau seną mėgėjišką Olympus fotoaparatą. Vėliau ėmiau sūnų fotografuoti ir senamiestyje. Draugai, pamatę nuotraukas, sakė, jog man gerai sekasi. Bet aš jų neklausiau ir toliau ieškojau darbo pagal specialybę. Tačiau pats gyvenimas mane stūmė link fotografijos – kartą kaimynė paprašė nufotografuoti jos vaiko gimtadienį, vėliau su draugais išskridome į Šri Lanką, ten buvo taip gražu, tad ėmiau fotografuoti viską iš eilės. Tada vyras, pastebėjęs mano naująjį pomėgį, pasiūlė man užsirašyti į 11-os savaičių fotografijos kursus ir naujųjų metų proga padovanojo profesionalų fotoaparatą. Nuo to ir prasidėjo mano, kaip fotografės, darbas. Vėliau dar mokiausi pas žymius lietuvių fotografus, pavyzdžiui, pas Gediminą Žilinską, turintį 35 tūkst. sekėjų Instagrame, pas Albertą Pocej, Vadimą Fasij”, – savo, kaip fotografės, kelio pradžią prisiminė Svetlana.

Mergina feisbuke ėmė ieškoti pirmųjų klientų, siūlydama savo paslaugas nemokamai ir taip ėmė formuoti savo portfolio. Pradžioje norėjo įgyti patirties, o vėliau žmones ėmė fotografuoti už minimalią kainą.

Artimiausioje ateityje Svetlana planuoja surengti anoreksija sergančių merginų fotografijų parodą. Ši tema jai pačiai asmeniškai labai svarbi, nes jaunystėje ji irgi grūmėsi su šia liga.

„Tai buvo didžiulė psichologinė trauma tiek man, tiek mano šeimai. Tokių žmonių – milijonai. Dabar, turėdama galimybę, norėčiau nufotografuoti šias merginas ir nuotraukas eksponuoti ligoninėse, kad žmonės, siekiantys išgalvotų figūros standartų, pamatytų, jog visa taip nėra taip gražu, kaip jie kad įsivaizduoja”, – sako fotografė.

Pagrindinis Svetlanos įkvėpimo šaltinis yra jos pačios fotografijos. Ji mėgsta į jas žiūrėdama svarstyti, ką jose būtų galima pakeisti, kad jos būtų geresnės. Taip pat ji mokosi iš kitų fotografų darbų, bandydama juos pakartoti. Iš lietuvių jai labiausiai patinka Viktorija Vaišvilaitė, iš užsieniečių – Steven Klein ir Lina Tesch.

Ji sako, jog už kiekvieno jos kadro slypi daug ne tik fizinio, bet ir intelektinio darbo. Bet savo uždarbį Svetlana vertina ne kaip pragyvenimo šaltinį, o kaip naujos technikos bei savo tolimesnio tobulėjimo investiciją. Tuo ji dabar gyvena.

Fotografė praktikuoja įvairius žanrus, nors specializuojasi šeimos fotografijoje. Dėl šio žanro ypatumų ji dažniausiai dirba gamtoje, nes yra įsitikinusi, jog vaikams būtina erdvė.

„Fotografuodama šeimas, aš atsipalaiduoju. Mes žaidžiame, lakstome, vaikštome. Taip vaikai jaučiasi laisviau ir geriau atrodo nuotraukose. Be to, gamtoje – puikus apšvietimas, gražus dangus, natūrali šviesa. O kas studijoje? Viskas dirbtina, mažai vietos. Nors ir studija turi savo pliusų – ji tinka šventinėms fotosesijoms, pavyzdžiui, Velykų ar Kalėdų”, – samprotauja Svetlana.

Nors Klaipėdoje tarp klientų ji jau turi išsikovojusi savo vardą, tiek su jais, tiek su žurnalistais Svetlana bendrauja paprastai, draugiškai, nevaidindama.

„Dirbant su žmonėmis būtinas komunikabilumas, lojalus bendravimas, punktualumas ir humoras”, – sako ji.

Paklausta, ką galėtų patarti tiems, kurie irgi norėtų tapti profesionaliais fotografais, Svetlana atsakė trumpai drūtai: „Jokios paslapties nėra. Reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Negailėti savęs, laisvo laiko ir miego. Nesistengti uždirbti pinigų, o gyventi menu. Pradedantysis fotografas turi būti savimi, nebijoti daryti klaidų, fotografuoti viską ir visus aplink iki tol, kol suras savo stilių. Suradus tinkamą žanrą, ties juo susikoncentruoti ir tik ties juos dirbti. Svarbu žinoti, kad fotografas negali būti universalus: jis arba šeimos, arba vestuvių, arba portretų ir pan. fotografas. Tad neišbarstykite savęs kur papuolė”.