Rugpjūčio 24 d., ketvirtadienį, 18 val., Klaipėdos parodų rūmuose atidaroma Roberto Narkaus solo paroda „Geras jausmas“. Atidarymo metu vyks eksperimentinio repo grupės „IYE“ pasirodymas. Paroda bus eksponuojama iki spalio 15 d.

Solo paroda „Geras jausmas“ – pirmasis tokios apimties ir masto R. Narkaus kūrybos pristatymas Vakarų Lietuvoje, kuriame bus eksponuojami naujausi menininko darbai. Parodoje bus plėtojamos 2022 m. Lietuvos nacionaliniame paviljone 59-ojoje Venecijos meno bienalėje pristatyto projekto „Gut Feeling“ idėjos.

R. Narkaus darbai, parkeliavę iš Italijos, uostamiestyje bus eksponuojami juos specialiai adaptuojant naujoms erdvėms ir Lietuvos pajūrio kontekstui. Parodą, kuri bus eksponuojama Parodų rūmų II aukšto didžiojoje salėje, papildys ir niekur anksčiau nerodyti, naujausi menininko kūriniai.

Parodos kuratorė Neringa Bumblienė sako gerai pamenanti pirmuosius pokalbius su R. Narkumi ir trijų žmonių darbo grupę, „braižančią pradinius Lietuvos paviljono brėžinius ir džiūstančių „Undaria pinnatifida“ kontūrus Šiuolaikinio meno centro virtuvėje Vilniuje”.

Lietuvos paviljonas 59-ojoje Venecijos meno bienalėje kvietė pagalvoti apie įvairius klausimus, tarp jų ir kokį pokytį gali padaryti menas bei menininkai? Ką reiškia ambicija ką nors pakeisti dalyvaujant viename didžiausių ir prestižiškiausių meno renginių, vykstančių vienoje labiausiai masinio turizmo nualintų vietų pasaulyje, kur didžiosios lenktynės vyksta tiesiog dėl išgyvenimo: dėmesio ir gero tarptautinio įvertinimo.

Pasak kuratorės, Lietuvos paviljonas buvo padalintas į dvi dalis. Viena patalpų skirta eksperimentams ir gamybai, kita – reprezentacijai ir platinimui taip imituojant senąsias kapitalistinės gamybos struktūras. Įdomu, kad ši kompleksiška sistema iš dviejų, Venecijoje viena priešais kitą įkurdintų dalių dabar – ant Baltijos jūros krantų, Klaipėdoje – sulydoma į vientisą darinį, o ant nuolat besisukančio, bet niekur taip ir nenuvedančio konvejerio tarškantys „gut feeling“ konservai čia, greičiausiai, talpina jau kažką kita. Kiek provokuojančiai ji klausia, kada „gut feeling“ virsta tiesiog geru jausmu?

Parodos autorių R. Narkų kalbina portalo kulturpolis.lt, skirto Vakarų Lietuvos kultūros sklaidai bei polemikai, redaktorius Žydrūnas Vičinskas.

Menininko darbas – maratonas

„Gut Feeling“, tarytum, transformavosi ir atkeliavo į Klaipėdą. Neringa taikliai kelia klausimą tiek sau, tiek ir būsimiems naujos parodos lankytojams – kada „Gut Feeling“ virsta „Geru Jausmu“? Kada Jums pačiam, Robertai, kaip kūrėjui, įvyko šita metamorfozė? Ar apskritai įvyko? Galbūt, ji Jums tiesiogiai yra susijusi su naujų kūrinių, kurie dar nematė dienos šviesos, atsiradimu?

Viena vertus, Klaipėdos kontekstas, ko gero, kažkuo panašus į Venecijos – jos abi arti vandens. Antra vertus, šie meno darbai pirmą kartą atsiduria būtent parodoms skirtoje erdvėje, t. y. „tarp baltų sienų“. Šis projektas iš esmės buvo labiau integruotas į miestą, urbanistinę aplinką. Todėl darbų eksponavimas KKKC Parodų rūmuose savaime buvo įdomus iššūkis – reikėjo viską perkelti į parodines erdves, kurios turi aiškiai apibrėžtą aplinką. Tai jau savaime yra transformacija.

Aš manau, kad Klaipėdoje „Gut Feeling“ apskritai kažkaip daug geriau skamba, kaip „Geras jausmas“. Nežinau, ar čia vietos kontekstas, ar kalbos reikalas. Tai gali būti tiesiog suvokiama kaip savotiškas žodžių žaismas. Mano supratimu, toks parodos Klaipėdoje pavadinimo vertimas, nenutolsta nuo esminės „Gut Feeling“ idėjos, tiesiog gal suteikia progą naujai apmąstyti tam tikras pavadinimo reikšmes. Beje, aš „Gut Feeling“ kažkada esu vertęs, kaip „drugelius pilve“ ir tai gali būti apie meilę ar savisaugos instinktą, gal net kažkokį vidinį užsispyrimą – nuostatą, ateinančią iš kažkur giliau.

Trumpai norėtųsi sugrįžti prie parodos esminių akcentų, pavyzdžiui, žarnyno bakterijų. Paradoksalu, bet šiuolaikinis mokslas, ko gero, daugiau išmano apie Visatą nei žmogaus žarnyno mikroflorą, o moksliniai tyrimai, tarkime, analizuojantys minėtų bakterijų tiesioginį ir netiesioginį poveikį ne tik mūsų fizinei, bet ir psichinei sveikatai, pradėjo rastis visai neseniai. Kada Jus aplankė ta mintis, jog mūsų sprendimai ir nuotaikos ne visada priklauso nuo mūsų pačių valios?

Iš esmės aš ne visada akcentuoju tą biocheminę, mokslinę šio reikalo pusę… Bet tam tikra prasme suvokimas, kad net ir mano kūnas nėra vienalytis daiktas, o sunkiai suskaičiuojamų ląstelių, bakterijų sandėlis atėjo ne per vieną dieną, tai ilgo proceso, savotiškos savirefleksijos dalis. Ieškodamas prasmės kartais žiūriu į kosmosą, kartais į tą mikroskopinį pasaulį. Turbūt ši kelionė prasidėjo dar vaikystėje kaip neišpildyta svajonė turėti mikroskopą, kurio taip ir negavau, todėl negalėjau mikropasaulio pamatyti fiziškai, bet atsirado noras jį kažkaip kitaip apčiuopti. Gal šitaip gimė mano siekis susikurti savo mikrokosmosą, nematomo pasaulio viziją.

Be to, man norisi, kad atrastume grožį ir prasmę ne tik steriliuose paviršiuose, o juos įžvelgtume ir netobulume, išmoktume save priimti visaip ir visokius. Gal norint tai pasiekti, reikėtų atsigręžti į bakterijų pasaulį, į fermentuojamus produktus, kurie rūgdami tampa kažkuo kitu, kažkuo geresniu.

Ko gero, nesuklysiu sakydamas, kad dėmesys, kurio sulaukėte pirmiausia kaip kūrėjas – 59-ojoje Venecijos meno bienalėje yra tarytum dviašmenis kardas? Viena vertus, tai leido įvesti savo kūrybą į pasaulinį meno diskursą, bet, antra vertus, turėjo turėti ir savo kainą? Ar dabar nejaučiate savotiškos „Gut Feeling“ naštos…? Na, nes šiuo metu visiems knieti apčiuopti tą Venecijos bienalėje gerai įvertintą „Gut Feeling“ parodos jauseną. Tačiau Jūsų kūrybiniai arsenalai, neabejoju, turi dar daug kitų briaunų, kurios, veikiausiai, dabar nėra taip gerai atpažįstamos?

Pripažinimas, kurio sulaukiau, yra ilgo kelio, kuriuo ėjau, rezultatas. Man yra tekę dirbti su „sėkmingo žmogaus“ įvaizdžiu ir tikėjimu, kad, pavyzdžiui, technologijos gali išspręsti visas mūsų problemas. Turbūt visą praėjusį dešimtmetį pats buvau šalininkas tokio nepamatuoto optimizmo ir vis dar kažkiek esu. Tuomet susidūriau su kitomis optimizmo ir sėkmės pusėmis. O kalbant apie sėkmingo žmogaus „mokamą kainą“, tai niekad neįsivaizdavau, kad galima taip pervargti. Atrodė, kad esu toks žmogus, kuris gali nuolatos – vienu metu – daryti daug projektų. Tačiau šiandien galiu pripažinti, kad, taip, po Venecijos išgyvenau sudėtingesnį etapą. Supratus, kad labai daug atidaviau, reikėjo permąstyti – o kas toliau? Atsiranda tam tikro nerimo, neapibrėžtumo. Reikia kažkaip susikurti savo erdvę bei surasti laiko naujiems kūrybiniams motyvams išsigryninti. Juo labiau, kad nei tas Venecijos projektas, nei paroda, kurią pristatome Klaipėdoje, nėra tik kelių metų darbas, link to ėjau ilgą laiką. Apskritai menininko darbas – maratonas: privalai išsiugdyti ištvermę ir suprasti, kad bus visaip.

Aišku, ne visada lieka pakankamai laiko gilesniems apmąstymas, nes darbų yra daug ir nuolatos. Mes visi esame tam tikroje sistemoje, kurioje tiesiog negali sustoti, nėra tokios galimybės. Tačiau kartais to išmokti reikia labiausiai – stabtelėti akimirkai ir sąmoningai pasidžiaugti tuo, ką turi dabar. Paroda „Geras jausmas“ galėtų būti puikus pretekstas tokiam veiksmui, nes apsilankymai parodose, vis tiek, „iškrenta iš mūsų kasdienybės“. Tikiu, kad iš viso to bus galima pasiimti ką nors gero“.

INFORMACIJA

Robertas Narkus (gim. 1983) – Vilniuje gyvenantis ir kuriantis menininkas. Nuo 2019 m. studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, 2015 m. baigė magistrantūros studijas „Sandberg“ institute Amsterdame, 2001 m. – magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje.

R. Narkus atstovavo Lietuvai 59-ojoje Venecijos meno bienalėje 2022 m. Jo solo parodos surengtos: galerijoje „eastcontemporary“ (2023 m., Milanas), galerijoje „Vartai“ (2020 m., Vilnius), galerijoje „David Dale“ (2019 m., Glazgas, Škotija), Šiuolaikinio meno centre (2017 m. Vilnius), meno galerijoje „Tenderpixel“ (2015 m., Londonas). Menininko kūriniai pristatyti svarbiuose tarptautiniuose grupiniuose projektuose: 1-ojoje Vilniaus performanso meno bienalėje, meno centre „de Appel“ Amsterdame, XII-oje Baltijos trienalėje, Kauno bienalėje, V-oje Marakešo bienalėje ir kitur. Jis rezidavo „Amant“ Italijoje,„Delfina Foundation“ Londone, „Iaspis“ Stokholme, Nidos meno kolonijoje. R. Narkus yra Vilniaus patafizikos instituto, menininkų dienos centro „Autarkia“, eksperimentinės inžinerijos stovyklos „eeKūlgrinda“ ir restorano „Delta Mityba“ steigėjas.