Rugsėjo 8 d. Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos bendruomenė dalyvavo nacionalinio judumo iššūkyje, kuriame stiprino ne tik fizinę ištvermę, bet ir socialinius ryšius. Lydimi mokytojų, gerėdamiesi šilta rytine saulute, mokiniai išėjo į žygį.

Nuo mokyklos į Smiltynę išžygiavo beveik visi progimnazijos mokiniai ir mokytojai – kiek daugiau nei 800 žmonių. Mažesnėmis ar didesnėmis grupelėmis, užkandžių ir vandens pilnomis kuprinėmis, progimnazijos bendruomenė pėsčiomis patraukė link jūros. Pasisiūbavę ant marių bangų, kelionę tęsė pušyno takais ir takeliais.

Judumo dienos žygis tapo bendrystės, ištvermės ir kūrybiškumo integruota pamoka, kuri pavyko puikiai ir pranoko visus turėtus lūkesčius. Mokiniai žinojo, kad turės matuoti nueitus žingsnius ir jų surinkti kuo daugiau, todėl žygio pradžioje visi atsakingai pasiruošė turimus išmaniuosius įrenginius. Bet labiausiai džiugino ir stebino tai, kad žingsnius rinkti jie pradėjo dar iki žygio – pėsčiomis ėjo iki mokyklos, pasitikti klasės draugų, net suko ratus aplink mokyklą.

Neįtikėtina tai, kad sudėjus visos bendruomenės nueitus žingsnius, gautas įspūdingas rezultatas – net 11 858 965 žingsniai!

Eidami link paplūdimio, mokiniai rinko įvairiausias gamtines medžiagas, iš kurių vėliau modeliavo kompoziciją ,,Gamtos išdaigos“. Buvo smagu žiūrėti, kaip buvo renkami kankorėžiai, grybai, samanos, įvairūs šapeliai. O kai kurie vaikinai net didžiulius rąstus bandė neštis. Komandinis darbas virte virė ir smagus vaikų klegesys skambėjo per visą pušyno taką.

Paplūdimyje klasės įsikūrė stovyklavietes, žaidė žaidimus, drąsiausieji, prižiūrimi mokytojų, net ir išsimaudė ramiai vilnijančioje ir šiltoje jūroje. Pailsėję, atsigaivinę ir pasistiprinę po pirmosios žygio dalies, kūrybinių minčių įkvėpti, pasiskirstę darbais, visi suskato kurti gamtos įkvėptas kompozicijas. Per keletą valandų Smiltynės paplūdimį papuošė žaliosios samanų oazės, ežerėliai, vilko guoliai, saulės laikrodis, progimnazijos herbas ir kitokie įvairiausi kūriniai. Suburta komisija keliavo nuo klasės prie klasės, klausėsi kompozicijų pristatymų, fotografavo ir gerėjosi mokinių išmone.

Keliaudamos atgal į mokyklą, klasės turėjo dar vieną darbą – pasirūpinti aplinkos švara surenkant šiukšles. Buvo pasidžiaugta klaipėdiečių ir miesto svečių sąmoningumu – progimnazijos bendruomenė grįžo šiukšlių beveik neradę.

Pavargę, bet laimingi, dar artimesni ir draugiškesni, visi išsiskirstė namo. O grįžę, dar besidalindami įspūdžiais ir fotografijomis, planavo, kada žygį kartos, nukeliaus dar toliau ir surinks dar daugiau žingsnių. Ar gali būti geriau?