Šiais metais Urugvajaus Paso de los Toros mieste veiklą pradėjo naujai pastatyta celiuliozės perdirbimo gamykla. Ši gamykla turi didelę reikšmę Urugvajui bei visam Pietų Amerikos regionui. Gamyklos statyboje dalyvavo ir įmonės iš Lietuvos – klaipėdiečių bendrovė „Globalita” atliko pastolių montavimo ir techninės izoliacijos darbus. Tai pirmas tokios didelės apimties projektas UAB „Globalita”.

Rugpjūčio mėnesį bendrovės darbuotojai paliko gamyklą, atlikę visus sutartus pastolių montavimo ir techninės izoliacijos darbus. Apie tai, kaip klaipėdiečiams sekėsi darbuotis tolimojoje Pietų Amerikos šalyje, pasakoja bendrovės valdybos narys Vadim Kiseliov.

Kaip „Globalita” atsidūrė Urugvajuje, kur vyko celiuliozės gamyklos statybos Paso de los Toros mieste?

Paso de los Toros celiuliozės perdirbimo gamyklos statybos – jau nebe pirmas projektas Urugvajuje, kuriame dalyvauja Lietuvos įmonės. Tai jau antra tokio tipo gamykla Urugvajuje. Statant pirmąją gamyklą, mes, kaip auganti organizacija, pasvajojome, kad norėtume prisijungti prie tokios apimties projekto. Tai didelis, sudėtingas ir kompleksiškas projektas su dideliais iššūkiais, kurį vykdant tikėjomės pagerinti tarptautinę įmonės reputaciją.

Siekėme būti matomi, komunikavome su pagrindiniais projekto rangovais ir stengėmės įrodyti, kad esame verti šio projekto subrangovų statuso. Realūs pokalbiai apie projekto vykdymą su dviem pagrindiniais rangovais prasidėjo 2019 metų rudenį. Kadangi derybos paraleliai vyko su dviem pagrindiniais rangovais – jau nebeabejojome, kad vyksime dirbti į projektą Urugvajuje.

Pirminės derybos vyko dėl pastolių montavimo paslaugų. Sutartis dėl šių paslaugų buvo pasirašyta prieš pat prasidedant koronaviruso pandemijai 2020 metais. Pagal sutartį darbai Urugvajuje turėjo būti pradėti 2020 metų vasarą, tačiau dėl pandemijo, darbų startas buvo nukeltas į tų pačių metų rudenį.

Kokia buvo projekto pradžia?

Karantinas pakoregavo planus, nes tuo metu užsieniečiams atvykti į Urugvajų buvo draudžiama. Tačiau šios gamyklos statybos turėjo valstybinės reikšmės statusą. Taigi žmonėms, dirbantiems šiame projekte, išimties tvarka buvo suteikti specialūs ministerijos leidimai įvažiuoti į šalį.

Pastolių montavimo darbai ėjosi sklandžiai ir vienintelis iššūkis, su kuriuo susidūrėme, buvo darbuotojai. Jeigu prieš pandemiją atlyginimai buvo mažesni ir lietuviai noriai dirbo pirmosios gamyklos statybose Urugvajuje, tai pandemija rinką labai pakoregavo. Pandemijos metu gerokai pakilo darbuotojų atlyginimai ir lietuviai jau nebenorėjo vykti dirbti į Pietų Amerikos žemyną. Tuomet, trūkstant žmogiškųjų resursų, Azerbaidžano darbuotojai atsirado mūsų akiratyje.

Taip pat, jau prasidėjus pastolių montavimo darbams, vyko derybos dėl techninės izoliacijos montavimo darbų. Pradžioje buvo mintis atsisakyti šių darbų, nes dėl pandemijos neturėjome pakankamų žmogiškųjų resursų. Ieškojome partnerių Lietuvoje, nes projekto apimtis – didžiulė. Tačiau potencialūs Lietuvos partneriai šį projektą laikė labai rizikingu ir atsisakė jame dalyvauti. Likome vieni ir prisiėmėme visas rizikas. Turėjome dideles ambicijas, bet kartu supratome, kad tai yra avantiūra. Vis dėlto sutartį dėl techninės izoliacijos darbų pasirašėme ir darbus pradėjome 2021 metais.

Su kokiais dar iššūkiais be darbuotojų trūkumo susidūrėte?

Pastolių montavimo darbai ėjosi pagal planą. O izoliacijos startas, nors ir buvo ramus, tačiau vėliau, augant projekto apimtims bei analizuojant projekto efektyvumą, pamatėme savo klaidas, kurias stengėmės taisyti. Izoliacijos projektuose atsirado dideli nuostoliai, kurie įmonei buvo našta.

Pradžioje ypatingai trūko pakankamo kiekio techninės izoliacijos profesionalių vadovų. Tačiau identifikavus šią problemą, pavyko pritraukti daugiau aukščiausios kvalifikacijos specialistų, ir tai pakeitė techninės izoliacijos situaciją iš esmės. Komanda sistemino darbą, nustatė žmonių kvalifikacijas. Projekto efektyvumas pradėjo kilti ir klientas tai matė.

Bet susitvarkius su vidinėmis projekto valdymo problemomis mūsų darbininkai iš Turkijos pradėjo streikuoti. Tai buvo didžiulis iššūkis. Reikėjo ieškoti kompromisų. Sprendimai buvo rasti, tačiau tai kainavo daug jėgų projekto valdymo komandai.

Kaip siekėte kompromisų dirbdami tokioje multikultūrinėje komandoje?

Kai jau vykstant projektui kilo idėja pritraukti darbuotojų iš Azerbaidžano, manęs ji nesužavėjo, nes buvo nežinios, kaip reikės vadovauti kitos kultūros žmonėms. Tačiau Urugvajuje pamačiau, kaip šie žmonės stengiasi ir nori dirbti, ir dabar mielai su šiais žmonėmis dirbčiau toliau. Projekte dirbo azerbaidžaniečiai, turkai, kazachai, ukrainiečiai, lietuviai, baltarusiai ir rusai.

Siekėme suburti komandą. Kiekvienoje kultūroje komandos kūrimas yra skirtingas. Buriant į komandą pietiečius ypač pasiteisino iškylų gamtoje organizavimas. Pietų žmonėms svarbi maisto kultūra ir gamindami maistą jie noriai bendravo, stengėsi pažinti savo kolegas. Tai padėjo ir mums pažinti šių žmonių kultūrą, kuri persmelkta hierarchijos ir susitelkimo grupelėse.

Kokie pagrindiniai darbo Europoje ir Pietų Amerikoje skirtumai?

Pirmiausia – tai oro temperatūra. Ji dažnai pakildavo net virš 40 laipsnių Celsijaus. Lietuviams buvo sunku dirbti prie tokių klimato sąlygų, tačiau pietiečiai nesiskundė, jie nenorėjo namo ir nesislėpė pavėsiuose. Parūpinome jiems pakankamas šalto vandens atsargas darbo vietose ir pietiečiams karštis netrukdė.

Tropiniai lietūs buvo nepažinta gamtos stichija. O Urugvajuje net menkiausio lietaus metu yra draudžiama dirbti ir buvo stabdomas darbas visoje gamykloje.

Aišku, ir Urugvajaus žmonių mentalitetas visai kitoks. Mums buvo svarbus valstybinių instancijų veikimo greitis, bet dažnai susidurdavome su procesų vilkinimu. Taigi, negali dirbti taip operatyviai, kaip Europoje. Tačiau žmonių pasitikėjimas – tikriausiai besąlyginis. Netgi valstybinėse institucijose priima ranka rašytus prašymus išduoti dokumentus kitam asmeniui.

Pavyzdžiui, reikėjo atsiimti banko kortelę sostinėje, už beveik 300 kilometrų nuo gamyklos. Neturėjau galimybės šiam reikalui paskirti visą darbo dieną ir važiuoti tuos 600 kilometrų. Parašėme paprastą prašymą atiduoti kortelę kitam žmogui ir bankas lengvai ją atidavė.

Ir tikrai verta paminėti apie būsto nuomos kainas europiečiams. Jos dešimt kartų didesnės nei vietiniams gyventojams. Pinigine prasme vietiniai tikrai stengėsi išnaudoti atvykusias komandas iš Europos.

Pastebėjome, kad Urugvajuje labai daug tuščių ir neužstatytų plotų, kuriuose ganosi karvės. Beje, pagal statistiką vienam žmogui ten tenka dvi karvės.

Kokius įgūdžius „Globalitos darbuotojai, tiek dirbantys projekto vietoje, tiek administracijoje, išsiugdė šiame projekte?

Tapome universalesni ir stipresni dirbant multikultūrinėje komandoje. Perpratome pietiečių mentalitetą, kuriame ypač svarbus autoritetas.

Ar įgyvendindami šį projektą bendradarbiavote su kitų šalių įmonėmis?

Sutartiniuose darbuose naudojome savo resursus. Tačiau bendrai gamyklos statybose dalyvavo tikrai ne viena įmonė iš Europos. Buvo suomių, švedų, estų, latvių, lenkų, ukrainiečių ir kitų šalių bendrovių. Vykdant projektą sutartyse buvo numatytos kvotos, koks procentas urugvajiečių turi dalyvauti projekte, tačiau Urugvajaus žmonių mentalitetas labai skiriasi nuo europiečių, jų darbas nėra orientuotas į rezultatą, tad galiu drąsiai teigti, kad ši gamykla buvo pastatyta Europos bendrovių pastangomis.

Kokios, Jūsų požiūriu, prieš prasidedant projektui, buvo pagrindinės Urugvajaus projekto grėsmės ir galimybės? Ar šios mintys pasitvirtino projekto eigoje?

Pagrindinės baimės buvo dėl personalo, valdymo ir mitingų. Pietuose labai stiprios profsąjungos, kurios dažnai stabdė prieš tai vykusias kitos gamyklos statybas. Tačiau šio projekto metu vietinių gyventojų mitingų, kurie stabdytų visos gamyklos statybos darbus, buvo vos keli.

Kita įsivardinta grėsmė buvo narkotikai. Per Urugvajų eina didžiausias pasaulyje kokaino koridorius. Šis narkotikų kelias tikrai gąsdino mus, tačiau didžioji mūsų komandos dalis buvo musulmonai, o jie ypatingai atsparūs tokioms pagundoms, taigi narkotikų problema nebuvo tokia aktuali, kaip tikėjomės. Tai mums palengvino gyvenimą.

Kaip pasikeitė vietovė po projekto įgyvendinimo?

Prieš prasidedant gamyklos statyboms, tai buvo tiesiog plynas lauko plotas. O dabar – tai teritorija su pilna infrastruktūra ir 230 kilometrų geležinkelio vėže ir keliais iki sostinės Montevideo.

Kaip, Jūsų nuomone, Paso de los Toros celiuliozės perdirbimo gamykla paveiks regioną?

Pagal gyventojų skaičių darbuotojų įdarbinta galbūt bus ir nedidelė dalis, tačiau yra numatyta, kad ši gamykla generuos apie 2 procentus visos šalies BVP. Tai bus stabilus pajamų šaltinis, kuris sustiprins Urugvajaus ekonomiką.

Kokios nuotaikos baigus projektą?

Puikios. Darbus atlikome iki galo. „Globalita” pastolių montavimo paslaugos gavo geriausius įvertinimus ir panašiuose ateities projektuose jau turime puikią reputaciją.

Didžiuojamės, kad esame Lietuvos įmonė, atlikusi tokios apimties darbus statant Urugvajaus celiuliozės perdirbimo gamyklą Paso de los Toros mieste. Pasirodo, kad ir kaip sunku, bet per nuotolį iš Lietuvos įmanoma suvaldyti tokius procesus, kaip darbų sauga, darbo našumas, terminų laikymasis ir kt.

Paso de los Toros gamyklos statyba – puikus pavyzdys, kaip Lietuvos įmonės gali prisidėti prie didelių infrastruktūros projektų vykdymo visame pasaulyje. Tai įrodo Lietuvos statybos sektoriaus profesionalumą ir gebėjimą konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

Kur matote perspektyvą dirbti toliau?

Žadame ir toliau dirbti už Europos ribų. Šiuo metu deramės dėl pastolių montavimo ir techninės izoliacijos paslaugų teikimo, statant kitą panašią gamyklą Pietų Amerikos žemyne.