Keletą mėnesių tvyrojusi įtampa tarp Lenkijos ir Ukrainos valdžių virto nebejuokingu diplomatiniu konfliktu, kuriame dalyvavo aukščiausi dviejų šalių, vadinusių save artimiausiomis sąjungininkėmis, vadovai.

Ukrainos ir Lenkijos prezidentai Volodymyras Zelenskis ir Andrzejus Duda. EPA-ELTA nuotr.

Nuo pat Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios šalies aruoduose buvo sukaupta milijonai tonų eksportui skirtų grūdų bei kitų rinkoje paklausių maisto pramonės žaliavų. Karo pradžioje Maskva skelbė blokuojanti Ukrainos jūrų uostus (svarbiausi jų – Odesoje ir Mykolajive), todėl ukrainiečiai grūdus mėgino parduoti ir išvežti sausumos keliais arba per šalies pietvakariuose esančių Dunojaus upės uostų infrastruktūrą (svarbiausias Ukrainos uostas Dunojaus žiotyse – Izmailas) Vėliau dėl Jungtinių Tautų (JT) ir Turkijos iniciatyvos radosi vadinamasis Juodosios jūros susitarimas, tiksliau du susitarimai tarp JT Ukrainos bei Turkijos ir lygiagretus tarp JT, Rusijos bei Turkijos, kuris numatė galimybę grūdus gabenantiems sausakrūviams laivams plaukti į Ukrainos uostus ir išplukdyti grūdus į pasaulio rinkas.

Maskva prieš kelis mėnesius nusprendė nebepratęsti savojo susitarimo bei įsipareigojimų. Ir kol kas, nepaisant įvairių šalių diplomatų pastangų, yra neperkalbama. Esą dėl to, kad, jos požiūriu, JT bei Turkija neužtikrina Rusijos interesų: nesugeba įkalbėti didžiųjų pasaulio valstybių, kad vieno rusų valstybinio banko padalinys būtų prijungtas prie tarptautinės SWIFT tarpbankinių atsiskaitymų sistemos. Taip pat neužtikrina rusiškos kilmės grūdų bei amoniako eksporto į rinkas galimybių. Nors atitinkamas ekonomines sankcijas dėl karo Ukrainoje įvedė Vakarų šalys ir prie šio sprendimo neprisidėjo nei Turkija, nei JT.

Maža to – keletą savaičių rusai toliašaudėmis raketomis ėmė kryptingai atakuoti Ukrainos grūdų saugyklas ir sunaikino ženklią dalį ten saugotų atsargų.

Svarbiausi Ukrainos žemės ūkio produkcijos sausumos keliai, kuriais keliavo eksportuojami grūdai ėjo per Vidurio Europos šalis, su kuriomis ribojasi kariaujanti šalis. Daugiausiai per Lenkiją. Tačiau dėl to ilgainiui ėmė bruzdėti Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos ūkininkai. Iš pradžių jie kaltino Ukrainos eksportuotojus, esą jie ukrainietiškų grūdų nesivargina logistikos grandinėmis pristatyti Azijos ir Afrikos šalims, o vietoje tranzito, savo vežamus pigesnius grūdus ėmė parduoti šiose šalyse, kuriose vietiniai ūkininkai dėl jų kainos negeba konkuruoti.

Žibalo ugnin šliūkštelėjo politinės aktualijos – spalį Lenkijoje vyks Seimo rinkimai ir dabar valdanti partija „Teisė ir teisingumas“ nenori prarasti ūkininkų balsų. Juolab atiduoti jų konkuruojantiems populistams. Panašiai yra Slovakijoje, kur ukrainietiškų grūdų korta lošia kairioji populistinė Roberto Fico vadovaujama socialistų (ekskomunistų) partija, siekianti iš opozicinės vėl pavirsti valdančiąja partija. Vengrijos pozicija Ukrainos atžvilgiu – apskritai joks siurprizas nuo pat karo pradžios.

Konflikto kol kas nesugebėjo išspręsti ar bent sušvelninti net Europos Komisija. Volodymiras Zelenskis, kalbėdamas JT Niujorke mestelėjo užuominą, kad Rusijai nutraukus grūdų eksporto susitarimą, radosi tokių, kurie praėjus kelioms dienoms užkirto sausumo eksporto kelius.

Kyjivas kreipėsi į Pasaulio prekybos organizacijos teismą su ieškiniu dėl Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos veiksmų. Dėl to Lenkijos užsienio reikalų ministerija pasiaiškinimo iškvietė Ukrainos pasiuntinį Varšuvoje, o Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda grubokai priminė, kad dabar Lenkija yra paskutinis skęstančios Ukrainos šiaudas. Kiti Lenkijos aukšti pareigūnai užsiminė, kad dėl konflikto ir viešosios nuomonės gali sumažėti šalies parama karo pabėgėliams iš Ukrainos.

Vieni Ukrainos ekspertai tvirtina, kad iš tikrųjų kritiškai nuo Lenkijos šiuo metu priklausoma šalis turėtų stengtis išvengti tokių konfliktų. Kitiems atrodo, kad Lenkija, diktuojanti savo taisykles karo žlugdomai Ukrainai, elgiasi nesąjunginiškai. Juo labiau veždama ir net parduodama grūdus Vidurio Europos šalyse Ukraina nepažeidžia su ES kadaise pasirašytos „asociacijos“ sutarties.