Spalio 11 dieną 18 val. Klaipėdos dramos teatre vyks Vilniaus senojo teatro (VST) spektaklio premjera pagal Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (rež. Jurijus Butusovas).
1966 metais britų dramaturgijos klasiko Tomo Stoppardo sukurta absurdo tragikomedija iš karto tapo tikru pasaulinio teatro hitu. Nors tuomet pats T. Stoppardas buvo tik mažai kam žinomas pradedantis dramaturgas, teatro kritikas. Didžiausią įtaką šiuolaikiniam teatrui bei dramaturgijai padariusi britų kūrėjo pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pirmą kartą parodyta š. m. rugsėjo 16 dieną Vilniaus senajame teatre, jau tapo įsimintinu įvykiu Lietuvos teatro istorijoje.
„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ – T. Stoppardo šlovės pradžia
T. Stoppardas, kuomet parašė vieną pirmųjų savo pjesių „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“,dirbo žurnalistu, teatro kritiku, buvo jaunas vieno romano ir kelių televizijos bei radijo scenarijų autorius, žinomas tik siauram ratui žmonių. Šiuo metu aštuoniasdešimt šešerių dramaturgas aktyviai kuria, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, jo pjesės statomos visame pasaulyje. Retai interviu duodantis T. Stoppardas yra kandus ir išmintingas pašnekovas: „Neturiu temų sąrašo kaip budelis, kuris žiūri, kam dar nukirtus galvą. Visą savo rašytojo gyvenimą mąsčiau, ar dorovė yra žmogiškasis konstruktas, ar ji nepriklauso nuo žmogaus? (…) Kita mane visad jaudinusi tema, tai saviraiškos laisvė. Piktnaudžiavimas laisve mane domina taip pat, kaip ir piktnaudžiavimas autoritarizmu.“
T. Stoppardo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pasakoja apie Williamʼo Shakespeareʼo tragedijoje „Hamletas“ aprašytus įvykius iš dviejų trečiaeilių veikėjų – dvariškių Rozenkranco ir Gildensterno žiūros taško. Pjesės veiksmas vystomas lygiagrečiai Shakespeareʼo pjesės įvykiams, čia trumpam pasirodo ir pagrindiniai „Hamleto“ veikėjai, kurie vaidina originalių scenų fragmentus. Pjesės autorius paklaustas, ar tiesa, kad pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ yra apie likimą ir pasirinkimo laisvę, atsakė: „Tai ir tiesa, ir ne. Galiu pasakyti taip: ji apie du vaikinus Elsinore, kurie nežino, kas jiems nutiks ir kas apskritai vyksta.“
J. Butusovas – šamanas prakalbinęs T. Stoppardo absurdo pjesę
Režisierius Jurijus Butusovas – viena ryškiausių figūrų šiuolaikinio teatro peizaže, pelnęs ne vieną teatro apdovanojimą, kūręs spektaklius Rusijos, Norvegijos, Danijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos scenose. Kritikai jį vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą. Pastatymai išsiskiria nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu.
Spektaklį Vilniaus senajame teatre pirmą kartą kuriantis J. Butusovas teigia, kad „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų žiūrovams priminti prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės ir laimės neįmanomybę. Režisierius vertina šios, jau klasikine vadinamos, pjesės poetiškumą ir klasikinės absurdo stilistikos diktuojamas galimybes.
Šis režisieriaus J. Butusovo spektaklio pastatymas turėtų tapti išskirtiniu įvykiu Lietuvos teatro scenoje bei netiesiogiai atsakyti, kodėl šio šiuolaikinio teatro teksto iki šiol neišdrįso šturmuoti nė vienas Lietuvos teatro režisierius.
Į rusų kalbą pjesę vertė Josifas Brodskis, o lietuviškai ją prakalbino vertėja Rita Gelombickaitė.
Laisvės pojūtis – raktas į Mariaus Nekrošiaus scenografiją
Scenografiją spektakliui „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ kuria Marius Nekrošius, kurio kūrybiniame arsenale jau apie keturiasdešimt Lietuvoje ir užsienyje statytų spektaklių scenovaizdžių. Menininkas, nuo pirmos repeticijos dirbantis kartu su režisieriumi J. Butusovu, džiaugiasi jam suteikta laisve kurti impresionistinę drobę, o ne dokumentinę nuotrauką.
Pasak M. Nekrošiaus: „Pastatymas iš tiesų labai „teatrališkas“, bet kartu ir labai ŠMC’iškas. Kai kurios scenos labiau primena meninį performansą, instaliaciją, videomeną. Man smagus tas kūrybinės laisvės pojūtis repeticijose, kai nevaržo kažkokie teatro kanonai ar poreikis pastatyti „tikrą“ spektaklį.“
Parašykite komentarą